Zuikučio rytas*

*Šis kūrinys įkvėptas Mili Kiškio istorijos

Gyveno kartą zuikutis. Vis buvo tik zuikUTIS, todėl apie planus sukurti šeimą visai negalvojo. Ėsdavo kaimiečių kopūstus, neaprištus medelius ir lodydavo šunis.
Bet kartą miške apsigyveno lapė. Pikta, žiauri ir baisiai baisiai alkana, kone besotė. Todėl zuikiui pasidarė itin striuka. Ėmė jis grįžinėt namo vėlai, kai saulė nusileisdavo, ir išvis miške gan retai lankėsi, nes gyvybę labai brangino ir šiaip iš prigimties buvo gan bailus kaip ir visi normalūs zuikiai.
Taigi situacija pakrypo taip, jog zuikelis ėmė lankytis daržuose ir soduose, o ne miške. Tai va ėmė apsukrūs kaimo piemenys ir pagavo nabagėlį. Uždarė į celę. Zuikis verkė, prašė išleist, bet piemenys zuikiškos kalbos nesuprato ir jau galando peilelius.
Zuikutis bandė prikalbinti kaimyniniame garde tupintį triušį surengti masinį pabėgimą iš gardo, bet kvailas triušis tik pagraužė dobiliuko lapą ir atsisakė bėgti, mat buvo labai nutukęs ir šiaip namisėda.
Todėl atėjo piemenys iš ryto ir peileliu brūkš zuikiui gerklelę...

MORALAS:
Tai va kaip būna,
Kai neturi aplink draugų,
Nuo lapės "užsirauni"
Ant būrio piemenų...