„Liepsnos atšvaitai“

„Liepsnos atšvaitai“

                                          1 skyrius

  Tik baigusi darbą pastebėjau, kad už lango jau visiškai sutemę. Gatvės buvo apšviestos tik blankios žibintų šviesos, o mano sportinis motociklas taisomas. Atsidusau... Teks namo eiti pėsčiomis. Visa laimė, kad gyvenu nepertoliausiai, todėl namus pasiekti turėčiau maždaug už dvidešimties minučių. Ir visai nenorom sudrebėjau… Eiti tai teks vienai... Aš tikrai nesu viena iš tų, kurie paniškai bijo tamsos, ar ištuštėjusių gatvių, tačiau… būna dienų, kai pajuntu keistą nerimą, tarsi kažkas tą dieną turėtų įvykti, ir iš tikrųjų įvykdavo!
  Pavyzdžiui, prieš beveik metus, nuo pat ryto neradau ramybės, mane buvo apėmusi labai negera nuojauta, net ketinau niekur nekelt kojos iš namų, tačiau pareigos jausmas nugalėjo. Vakare grįždama pastebėjau labai daug gaisrinės mašinų, visos važiavo ta pačia kryptim kaip ir aš. Turbūt nereikia sakyt, ką aš tuo metu galvojau... Ačiū dievui, mano spėliojimai napasitvirtino. Bet... buvo gaila priešais gyvenančio kaimyno, tokio mielo senuko, kuris visuomet mėgdavo su manim maloniai paplepėti... Jo namas sudegė, iki pat pamatų. Jis, tuo metu, buvo viduje ir saldžiai miegojo… Gaisrininkai sakė, kad padegimas buvo tyčinis. Bet aš negalėjau suprasti kam tai būtų buvę naudinga, juk jis buvo toks mielas ir draugiškas žmogus… Tai įrodė ir jo laidotuvės, į kurias susirinko labai daug žmonių: ne tik giminės, bet ir visi draugai, o jų senelis turėjo tikrai ne kelis. Visi su juo atsisveikindami raudojo… Aš taip pat…
  Dabar vien prisiminus ir vėl nuriedėjo ašara. Man jis tikrai patiko… Jei turėčiau senelį, norėčiau, kad jis būtų toks, koks buvo mano geraširdiškasis kaimynas.
  Papurčiau galvą tikėdamasi nuvyti liūdnus prisiminimus. Ir ką jūs pasakysit, pavyko! Tačiau ir vėl pradėjau galvoti apie ateinančią kelionę namo. Kaip ir sakiau, aš tikrai nebijau eiti viena. Bet pradedu nerimauti, nes šiandien yra viena iš tų „keliančių nerimą“ dienų, tokių kaip ir ta, kai netekau kaimyno. Jau suprantat, kodėl vis delsiu išeiti iš slaugos namų, kuriuose dirbu puse etato? Mano nuojauta ir vėl man kužda, kad kažkas nutiks...
  Na gerai, pasiryžau! Bet eidama link namų vis dairiausi į šonus ir užnugarį, ar kartais niekas manęs neseka. Ir nebandykit tyčiotis, man tikrai yra taip nutikę. Turiu omenyje, kad anksčiau mane yra sekę, ir net užpuolę! Ir ne, aš tikrai to neišsigalvoju. Lygiai kaip ir tai, kad nors vis dar mokinuosi mokykloje, jau esu profesionali gydytoja. Neįtikėtina, ar ne? Na ir ka aš galiu pasakyti?.. Nesikuklinsiu, esu genijus! Nuo pat mažens (tiksliau nuo penkerių, nes iki tol nieko nepamenu-lengva amnezijos forma), kad ir kuo užsiimčiau, kad ir ka manyčiau veikti, viską dariau tobulai. Žinoma, tobuliausia buvau medicinos srityje, nes tai buvo ir yra mano aistra. Tačiau mano amžius tapo mano priešu. Baigimo pažymėjimas netenka reikšmės, kai kiti specialistai su manim susipažįsta. Na, juk man dar net nėra aštuoniolikos, todėl akivaizdu, kad neatrodau jiem labai patikima ir pasirengusi gelbėti ligonių gyvybes. Aš juos suprantu, ir neturėčiau kaltinti... bet kaltinu, juk aš kaip ir jie mokinausi ir įgavau patirties. Tad kuo aš prastesnė?! 
  Ir vėl įsikarščiavau… Na, tai bent jau atitraukė mano mintis nuo tuščios gatvės, kuria vis dar einu. Turėčiau pridurti, kad žingsnių, kuriais šiuo metu keliauju, sparta yar tikrai netinkama pasivaikščiojimams po sunkios darbo dienos. Bet atsižvelgiant į tai, kad jau vėlyvas metas, visur aplink tuščia, manoširdies ritmas netolygus, ir svarbiausia: eidama pro petį žvelgiu jau dvidešimtą kartą (nors niekas tikrai manęs neseka), taigi nereikėtų stebėtis, kad namo grįžtu beveik bėgute. Tikriausiai ir vėl pagalvojote, kad man paranoja… Bet juk jau paaiškinau, kad ši situacija atrodo taip keistai tik todėl, kad šiandien nuojauta man pakuždėjo: “Saugokis! ”. Aš, žinoma, sakydama “pakuždėjo” turėjau galvoje perkeltine reikšme. Čia tik tarp kitko, kad nesuprastumėt manęs klaidingai. Užtenka ir to, kad jau tikriausiai laikote mane paranojike.
  Na, štai – namai! Lengviau atsidusau… Patenkinta, kad pagaliau galėsiu pailsėti panirusi karštoje vonioje, užlipau laiptais. Na ir ką aš matau! Regis per anksti atsipalaidavau. Mano namo durys atrakintos, o kadangi gyvenu viena...
  Lėtai priėjau prie durų ir jas pastūmiau, tuomet, stengdamasi neišleisti jokių garsų, žengiau link svetainės, kurioje buvo įjungta šviesa. Pakeliui dar paėmiau į rankas stalinę lempą, kurią laikiau ant netoli durų esančios nedidelės tamsaus medžio komodos. Apsigynimui, žinoma.
  Pravėrusi tamsinto stiklo duris, vedančias į svetainę, pamačiau, kad tikrai kažkas įsibrovė į mano namus. Tenai, atsukęs nugarą į duris, stovėjo šviesiaplaukis vyriškis. Nusprendžiau pasinaudoti proga, kad jis nusisukęs, ir pulti pirma iš pasalų. Tik nesijaudinkite. Dar nespėjau paminėti, tačiau trejus metus mokiausi kaip apsiginti, bei lankiau kelias kovų meno mokyklas. O žodis „mokiausi“, mano atveju, reiškia – tobulai įvaldžiau. Taigi aš kuo puikiausiai susidorosiu su vienu vyru, juolab, kad sąlygos palankios ir jis dar manęs nepastebėjo.
  Stengiausi prie jo priartėti eidama taip, tarsi neliesčiau žemės. Jėga, ar ne? Na norėjau pasakyti, kad tai reikalauja daug pastangų ir, kad tai ne kiekvienam išeina... O atvirai, tai vos nepradėjau juoktis vis dar eidama link jo. Kodėl? Tiesiog įsivaizdavau kaip jis nustemba ir susigėsta, kai atgavęs sąmonę po smūgio, kurio niekaip neišvengs, supranta, kad jį įveikė mergina, kuri vos ne du kartus už jį mažesnė.
  Iki jo buvo belikę pusantro žingsnio, kai visai netikėtai tas vyras pradėjo juoktis. Pabandykit isivaizduoti kaip tai mane nustebino: aš ketinau jį užpult iš pasalų, o jis pradėjo linksmai kvatoti! Net pamiršau ką ketinau daryti... Ir visa nuotaika, vyravusi iki tol (tarsi iš kokio veiksmo filmo), išgaravo. Šiek tiek nusivyliau... bet mano svetainėje vis dar stovėjo įsibrovėlis!
  Jau visai nebebuvau išsigandusi. Tik smarkiai supykusi. Juk ne kas diena į jūsų namus kažkas įsibrauna, o poto dar ir juokiasi, kai jūs stengetės apginti savo turta! Tą akimirką buvau žiauriai susierzinusi, ir mano ryžtas vėl sugrįžo. Bet neilgam... Jis prakalbo, balsu, kuris man buvo labai gerai pažįstamas:
  - Na nejaugi vis dar neišaugai iš žaidimų amžiaus, sesut? Kas šįkart esi? Slaptoji agentė?
Jo žodžius palydėjo dar viena juoko dozė. Tuomet jis atsisuko į mane. Taip, tai tikrai jis. Ta pati, atrodo nuolat iš ko nors besijuokianti, šypsena, tos pačios didelės tamsios akys, nuo kurių žvilgsnio niekaip nepaspruksi... Tačiau jis kartu ir smarkiai pasikeitęs, juk visgi nesimatėm dvejus metus... Smarkiai paaugęs, taip pat šviesiai nusidažęs plaukus. Atrodo žaviai, tačiau gražiai atrodė ir tamsiai rudi. Kai buvau maža erzindama jį vadindavau šokoladiniu broliuku. Jam ši pravardė baisiai nepatikdavo, ypač todėl, kad jis nemėgsta saldumynų (atvirkščiai nei aš).
  Tiesa, manau, turėčiau paminėti. Mes nesame tikri brolis ir sesuo. Kai buvau penkerių (jau minėjau, kad iki tol nieko nepamenu) žuvo mano tėvai. Mane įsivaikino kita šeima. Tiesa sakant ta šeima, buvo geri draugai su tikraisiais mano tėvais. Sutapimas, sutapimas. O gal ir ne... Taigi nuo tol aš turiu naują šeimą, kuri mane myli, bet svarbiausia tai, kad jie padėjo man vėl iš naujo pažinti pasaulį (kai jie mane įsivaikino, aš buvau tik ką netekusi atminties).
- Dar sekundė ir būtum kritęs be sąmonės. Tik nesakyk, kad susiradai naują hobį – įsilaužinėti į kitų namus ir laukti jų sugrįžtančių, - pasipiktinusi priekaištavau dėdama ant žemės lempą, kurią vis dar laikiau rankose. Taip pat nusprendžiau nekreipti dėmesio į jo pašaipą apie slaptąją agentę.
  Jis nieko neatsakė, tik atsiprašančiai šyptelėjo. Žinot, man to pakako, kad jam atleisčiau. Iš tikrųjų tai aš labai džiaugiausi, kad jis sugrįžo, tėvai taip pat džiaugsis... Dvejus metus mes iš jo nieko negirdėjom, baiminomės dėl blogiausio, net kreipėmės į policiją, nors jis atsisveikinimo laiške prašė to nedaryti, sakydamas, kad viskas bus gerai, ir jis greit sugriš. Nieko daugiau nepaaiškinęs, pradingo... O štai dabar – jis čia! Mano svetainėje apsimetinėja įsibrovėliu. Kad dar bent nebūtų apsirengęs tais juodais džinsais ir tamsiai mėlynais marškiniais... Na, bet gerai, kas gerai baigiasi. Bent jau išvengėm traumų. Būtų nekoks pasisveikinimas po ilgų dvejų metų nesimatymo... Man neliko nieko kito kaip tik sutikti jį su šypsena:
- Sveikas sugrįžęs.
 








                                          2 skyrius

  Išaušo gan šilta diena, atsižvelgiant į tai, kad po nepilnos savaitės prasideda ruduo. Saulė spigino tiesiai man į akis, todėl teko ropštis lauk iš jaukios lovos. Šiaip esu mėgėja ilgiau pasnausti, todėl vasarą dažnai persikeliu į kitą miegamajį, bet šįkart teko jį užleisti savo mielajam paklydėliui broliui.
  Varge, kad būtumėt vakar girdėję kokių pasakų jis man pripasakojo. Tarkim... A, štai viena iš jų. Jis man nesustodamas gyrėsi, kad jis su savo draugais tapo pasaulyje gerai žinoma roko grupe. Jo, imsiu ir patikėsiu! Nejau napagalvojo, kad jei tai būtų tiesa aš būčiau girdėjusi, juk žinodami, kad jis svajoja būti dainininku, nuolatos stebėdavome muzikos pasaulį. Na, nesvarbu. Aš, žinoma, apsimečiau, kad labai dėl jo džiaugiuosi ir tikiu viskuo ką jis pasakojo. Nenorėjau, kad jis nusimintų ir vėl pradingtų. O svarbiausia: jis mano šeima ir aš jį myliu. Dėl jo galėčiau padaryti bet ką, kaip ir jis dėl manęs. Būdami vaikai mes nuolatos kartu žaizdavom, niekuomet nesiskirdavom. Jis yra trejais metais už mane vyresnis, tačiau to beveik nesijaučia dėl labai keisto likimo vingio... Jis vis dar vaikosi vaikystę, o aš ne pagal metus suaugusi. Jei atvirai, kartais jaučiuosi net vyresnė negu jis. Ar jums taip yra buvę? Bendraujate su žmogum, kuris už jus vyresnis, o jaučiatės taip, tarsi kalbėtumėtės su vaiku. Apverktina situacija... Bet man taip patinka, o ir jo atrodo tai netrikdo. Kai pagalvoju... tikriausiai su juo bendraudama jaučiuosi geriausiai ir kalbuosi atviriausiai. Todėl mes esame labai artimi, galim ir be žodžių suprasti vienas kito nuotaiką. O tai tikrai padeda bendraujant išvengti bereikalingų kivirčų.
  Nuėjau į balkoną pakvėpuot tyro rytmečio oro. Iki mano darbo pradžios dar likusios keturios valandos – pakankamai laiko. Todėl galėjau kelias akimirkas grožėtis atsiveriančiu vaizdu. O jis buvo nuostabus... Šį namą pirkau būtent dėl aplinkos: rytais galiu stebėti beribį jūros vaizdą, besidriekiantį iki pat horizonto, o karštomis dienomis nusileidus nedideliu šlaitu galiu mėgautis paplūdimiu ir vėsiomis bangomis. Negaliu tiksliai nusakyt koks tai jausmas, kurį jaučiu dabar: grožio suvokimas, džiaugsmas, o gal ramybė? Tikrai nežinau... Bet tai mane visuomet nuramina. Taip, ramybė!.. Štai kodėl man čia taip patinka. Tai mano ramybės oazė, kurioje tarsi pasislepiu nuo viso pasaulio. Egzistuoju tik aš... ir viską užgožianti ramuma...
  Puikiai nusiraminau. Kelis kartus pasirąžiau, tuomet užsimečiau chalatą ir nusileidusi į pirmąjį namo aukštą pasukau į virtuvę. Metas ruošti pusryčius! Galiu net ląžintis, kad Metas bus velniškai išalkęs. Taigi pasiraitojau rankoves ir išsiėmusi produktus pradėjau gaminti. Buvau gan pakilios nuotaikos, tad net nepastebėjusi pradėjau niūniuoti vienos mano mėgstamiausios grupės dainą. Grupė vadinasi „The shadows“, o daina I‘ll be with you forever. Jums tikrai reiktų jos paklausyti. Tiesiog pasakiška! O pagrindio daininko balsas tiesiog užburiantis! Dievinu ir akompanimentą, nori nenori pradedi judėti į ritmą. Tik jų sceninis įvaizdis man nepatinka, visiškai neatitinka realybės. Pernelyg tamsūs drabužiai, dažniausiai suplėšyti, taip pat per daug makiažo (smarkiai pajuodintos akys ir pan.), o juk grupėje iš keturių muzikantų tik viena mergina. Sutikus gatvėje, be makiažo ir normaliai apsirengusius, nepažinčiau.  Nekreipiant dėmesio į stilių… esu viena iš jų didžiausių fanų! Ir jie ketina kitą savaitę surengti koncertą mano mieste. Negaliu tuo patikėti! Būtinai eisiu! Visa laimė, kad dirbu, nes bilietai tikrai brangūs...
  Aš užsisvajojusi niūniavau prie keptuvės, kai įėjo Metas. Iš pradžių jo net nepastebėjau, taigi atsisukusi šiek tiek išsigandau. Tikiuos jis to nepastebėjo! Deje... jo tingus šypsnys liūdijo ką kitą... Na, prisipažinsiu... šiek tiek susigėdau. Juk dažniausiai aš nedainuoju ruošdama maistą, ir užklupta jaučiausi kiek nejaukiai. Juk čia Metas! Buvau įsitikinus, kad jis pradės juoktis (nors ir draugiškai). Ir eilinį kartą nustebau. Jis atrodė... patenkintas?
- Tikrai nuostabus rytas, - džiugiai prakalbo brolis. – Saulė maloniai šildo, dangus giedras, tu gamini man maistą, pala, ar tai tik ne omletas su daržovėmis?
  Man patiko jo reakcija. Jei būtų dar labiau išsižiojęs, tikriausiai seilės būtų pradėjusios varvėti. Neminėjau? Jis vegetaras ir tai jo mėgstamiausias patiekalas (apie kurį žinau), ir man jį puikiai sekėsi gaminti. Jei brolis nemelavo, tai pasak jo, už mane jo nieks skaniau negamina. Tai tikrai paglosto mano savimeilę... Sukikenau, o tai, garbės žodis, man nebūdinga. Net pati pasimečiau. Kai pagalvoju... Aš tikrai pradėjau mažiau juoktis, ypač po to, kai išvyko Metas. Matyt tiesiog nebuvo su kuo. Draugų turiu nelabai daug, ta prasme panašaus amžiaus. Pagrindiniai mano draugai – senukai, kuriuos slaugau. Kiek apgailėtina, tiesa? Bet man jie patinka. Reikia priežasties? Labai paprasta: jie iš manęs labai nedaug reikalauja. Tereikia juos išklausyti ir prireikus būti šalia, o nepalikti, kaip padarė jų tikros šeimos. Jei jais rūpiniesi, ne tik kaip ligoniais, jie atsako tuo pačiu rūpesčiu ir švelnumu. O man svarbiausia, kad jie, atvirkščiai nei daugelis gydytojų, pasitiki mano gebėjimais, ir net giria, kad būdama tokia jauna sugebėjau tiek pasiekt. Ir vėl ta mano savimeilė... Tikriausiai žinot, kad kiekvienas žmogus ieško savo vietos? Aš ją suradau būtent ten: tarp mielų senelių ir draugiško kolektyvo, kuris praėjus kiek laiko pradėjo visiškai manim pasikliauti. Taip, tai mano vieta, mano svajonių darbas...
  Metas jau buvo apsirengęs: mėlyni, šiek tiek nublukę džinsai ir berankoviai chaki spalvos marškiniai su visokiais simboliais. Toks laisvas stilius jam tiko. Bent jau daug geriau nei juodos kelnės ir tamsūs marškiniai. Nusijuokiau:
- Dabar jau nesumaišyčiau tavęs su blogiečiu įsibrovėliu.
  Tarsi patvirtindama savo mintį dar kelis kartus linktelėjau galvą. Pažvelgusi į brolį pamačiau, kad jis vos tramdo juoką. Tuomet stipriai mane apkabino ir linksmai juokdamasis suko ratu. Neneigsiu, buvo tikrai smagu! Tartum grįžus į vaikystę, kai suaugusiųjų pasaulis dar nieko nereiškė.
- Greičiau įdėk valgyt. Aš mirštu badu!
  Matot, juk sakiau, kad jis bus išalkęs! O kol aš dėjau valgį į lėkštes jis prisiminė, kad užuodęs omletą nebaigė savo minties apie nuostabų rytą:
- Džiaugiuos, kad tau patinka ta daina. Ją kūriau galvodamas apie tave. Labai tavęs pasiilgau, mano mažoji Lėja.
Atvirai? Nesupratau apie ką jis kalba. Gal dar galva nespėjo atsigauti po to sukimosi... Šiek tiek surimtėjau:
- Apie kokią dainą kalbi? 
- Apie tą, kurią dainavai ruošdama pusryčius. Juk tai buvo I‘ll be with you forever?
  Vos iš rankų neišmečiau lėkščių. Ar tai gali būt tiesa?! Na tiesa, pagrindinis solistas yra šviesiaplaukis. Bet... Ne, negali būt! O gal gali? Aaaa, jau nebesusigaudau!
- Na, taip. Bet...
- Tai mano grupės, „The shadows“, daina. Aš vakar nepaminėjau grupės pavadinimo?
  Papurčiau galvą. Buvau priblokšta ir vis dar nesupratau ar tai pokštas. Bet mane jau buvo apėmusios dvejonės. Ar gali būt, kad vakar jis sakė tiesą? Bet juk ši grupė yra žiauriai populiari! Į Metą žiūrėjau su neslepiamu sumišimu:
- Juokauji!.. 
  Jis priėjo ir mane apsikabino. Nieko nesakė. Matyt surato, kad vakar juo nepatikėjau. Po kiek laiko, kurio man tikrai reikėjo, kad galėčiau bent truputį susidėlioti mintis, prakalbo:
- Tai tiesa, mažoji Lėja. Atrodo nustebai. Tik nesakyk, kad nesitikėjai, kad tavo super talentingas broliukas sugebės pakilti taip aukštai?
  Jo balsas įgavo erzinančtį toną. Nusišypsojau. Ką gi, tai tiesa. Aš tikrai to nesitikėjau. Bent jau spėjau šiek tiek apsiprast. Juk dabar jau nebegaliu teigti, kad jis meluoja. Apskritai, kiek tik pamenu, jis niekuomet man nemelavo... Tai kodėl turėtų apgaudinėti dabar?
- Kogero nuoširdaus pasveikinimo nebeužteks. Ką manai apie puotą? Atvyktų ir tėvai. Jie tavęs labai pasiilgo... Tėvas spėjo ir pražilti dėl tavo klajonių.
  Mintis, apie visus šeimos narius, švenčiančius Meto sėkmę, man labai patiko. Jau seniai niekuo panašiu nesimėgavau...
- Apie tai dar pakalbėsim, o dabar geriau valgygim, kol neatšąlo, - žvelgdamas į lėkštėse vis dar garuojančius pusryčius brolis nutraukė kalbą ir puolė prie maisto.
Tikrai buvo išalkęs... Norėdamas dar kai ką pasakyti, net nepasivargino prieš tai nuryti kasnio burnoje, todėl vos nepaspringo. Pati savo porcijos net nebuvau palietusi. Maistas visai nedomino, o ir valgantį Metą stebėti buvo daug smagiau. Taip norėjosi sustabdyti šią  akimirką...
- Beje, netrukus turėtų atvažiuoti kiti grupės nariai, - pilna burna prakalbo brolis. – Tikiuos nepyksti, kad pakviečiau juos čia?
Jis jau antrą kartą šiandien mane nustebino (švelniai tariant). Teko pasistengt, kad galėčiau išlement bent kelis žodžius. Balsas taip pat buvo nenatūraliai aukštas:
- Čia? Nori pasakyt, kad į mano namus atvažiuoja „The shadows“?!
  Būtent tuo metu suskambėjo durų skambutis ir pralinksmėjęs Metas nubėjo jų atidaryti. O aš sėdėjau sudribusi kėdėje. Kažkodėl jaučiausi labai pavargusi... Gal reiktų neit į darbą? Ir ką bandau apgauti?.. Dar nei karto nebuvau be rimtos priežasties atsiprašiusi iš darbo. Dabar taip pat ne išimtis. Aš tiesiog išmušta iš savo idiliškos ramybės ir dar tiek staigmenų... Labai giliai atsidusau. Regis jau pradėjau susitaikyti, kad mano vėjavaikiškasis brolis pagaliau padarė savo karjerą, ir dar kokia! Aš labai dėl jo džiaugiuos. Tikrai! Tapti dainininku jis svajojo nuo kokių dvylikos metų. Ir štai, jo svajonė išsipildė. Ar žinot ką tai reiškia? Ne? Galiu pabandyt paaiškint. Pabandykit įsivaizduot, kad išaušta diena, kai saulė šviečia kaip niekad ryškiai, kai visos gėlės pražysta, kai visi pauščiai gieda tik jums, kai savo gyvenime nerandat nei lašelio nusivylimo ar tamsos. Tai tikrai nuostabu. Pati esu patyrusi kelias tokias dienas. O jeigu dar kiekviena diena tokia būtų... Tuomet būtų galima drąsiai teigti, kad gyveni tobulą, laimingą gyvenimą.
  Reiktų pasiruošt juos sutikt. Ir aš tikrai neketinu, kaip daugelis jų fanų pradėt klykt iš laimės, kad galiu su jais matytis ir kalbėtis. Man visos garsenybės yra tik paprasti žmonės, kuriems pasisekė pavyti savo laimės paukštę. Pavyzdžiui man sunkiau susitaikyt ne su tuo, kad į mano namus atvyksta garsi roko grupė, o tuo, kad mano brolis yra šios grupės lyderis, pagrindinis solistas.
  Nustebsit, o gal ir ne, tačiau be makiažo man jie atrodė daug gražiau. Aš tai jiems, žinoma, pasakiau. Jie juokėsi ir man pritarė. Mūsų pasisveikinimas buvo visai linksmas. Kaip ir maniau, jie iš tikrųjų paprasti žmonės, todėl bedraut nebuvo sunku. Tik vis dar svarstau, ar reiks tai laikyt paslaptyje? O gal kam nors pasigirti? Ne... Tai tik sudrumstų ramybę. Mano ramybę...
- Kad jau su visais susipažinau, ir apsipratau su mintim, kad mano brolis įžymybė, reiktų pasakyt tiesą...
  Visi smalsiai žvelgė į mane spėliodami apie kokią tiesą kalbu. Net juokas apėmė. Tai pasakiau šelmiškai šypsodamasi:
- Esu viena iš didžiausių jūsų gerbėjų.
  Visi pradėjo juoktis. To ir tikėjausi! Metas plačiai šypsojosi, tačiau atrodė, kad tuoj apsiverks iš laimės... Aš taip pat buvau laiminga ir kartu su jais juokiausi.
  Taip, tikrai nuostabus rytas...