Laukimas

Lekia dienos, lekia naktys, o aš vis stoviu vietoje. Pro mane prateka skaisti ir tyra meilės upė, bet aš net neketinu į ją bristi. Pro šalį praskrenda linksmas džiaugsmo balionėlis, bet aš net nesivarginu jo pagauti už žaismingai plevėsuojančio rausvo kaspinėlio. Pro mane lekia minios žmonių ir tu esi tarp jų, bet plaukdamas su jais pasroviui nesiliauji manęs stebėti. Nustembi kai aš net nepažvelgiu į iš dangaus pradėjusias kristi aukso monetas. Gal man ne visi namie. Nebeiškentęs stabtelėjai ir patraukei link manęs. Staiga, pamačius tave, mano akyse sužibo kibirkštėlės. Atrodė lig visas pasaulis būtų nustojęs egzistuoti. Tada aš ištiesiau ranką į tave ir sušnibždėjau:
- Štai mano meilė, štai mano džiaugsmas, štai mano lobis, kurio aš taip ilgai laukiau...
Tavo akyse sublizgo džiaugsmo ašaros, priėjai, švelniai mane apkabinai ir daugiau niekada niekada nebepaleidai.