Kelyje

Chaotiškai blaškausi
Kaip bejėgė kompaso rodyklė
Kad blaškosi magnetinėje anomalijoje.
Klausausi, kaip diena – skaudžių minčių spjaudyklė –
Net spiegdama kvatojasi Parnaso mūzų baliuje.
Žingsniuoju lietumi išprakaitavusiu šaligatviu,
Dainuodamas didingą himną jojo didenybės Atsitiktinumo,
Atkišęs skruostą vėjo antausiui lediniui,
Aš demaskuoju naivią kaukę patiklumo.
Bestovintys šalia paklaikę kaulašakiai medžiai
Geluonimis smailių, belapių rankų gélumbę padangės drąsko,
Tarsi norėdami atkeršyt už idėjų  fiasco.

Kanopoms susipynus, krenta raišas, be sparnų pegasas,
Ir aš juokiuos isteriškai į veidą mūzoms iš Parnaso.