24 aušros metai

... akimirka... širdies dūžis... plaučiai prisipildo oro... atsimerkiu... po šitiekos metų, pirmą kartą praveriu akis, numetus apsauginį luobą- šarvus nuo pasaulio, sieną nuo žmonių. Galbūt kvaila, jog tik dabar susimąsčiau apie niekam tikusią savo egzistenciją. Šią akimirką, kuomet kaip akla višta kapoju paskutinius šaltų makaronų likučius lėkštėje, suprantu savo beviltišką padėtį- 24 metus gyvenau it cista- tuštybės, pagiežos ir pykčio apvalkale. Keista, jog nesugebėjau pradėti gyvenimo vos paleista iš motinos įščių, juk dabar turėčiau būti įpusėjus šimto metrų likimo distanciją... o dar nė neįsibegėjau- nesugebėjau kirsti tos pabrėžtinai siuros linijos, šalia kurios taip pašaipiai drybso raidės- S>T>A>R>T.
  24 mirksniai- 24 akimirkos ir aš stoviu dugne, užsibarikadavusi nuo visatos, viena savo tamsiam pasaulėly. Visą tą laiką, kuomet iš lėto merdėdama dulkinau gyvenimą (nors greičiau tai darė jis), atverdavau širdį vėjui, ugniai, mirčiai, dievams, tam, kad jie sutryptų paskutinius mano savigarbos likučius, alinau niekam tikusį baltą ir ištįsusį savo kūną įvairiausiais kvaišalais, melsdavausi viesiems iki vieno stabukams, šablonams, visoms perprastoms ir neperprastoms ikonoms, dar nei karto nesusimąščiau ką aš darau, nei karto neanalizavau ir nesistengiau perprasti pasaulio...
... atsitiktinės išpažintys, anot Ivanauskaitės Aršausko, kaip atsitiktiniai lytiniai santykiai, o tokie alina kūną, silpnina jusles, sunkina sielą, gal dėl tų išpažinčių, kurių man netrūko, o gal dėl visiškos saviapgaulės mano gyvenimas tapo pseudoabsurdu, prie kurio ilgainiui, pernelyg lengavai adaptavausi- buvau tarsi ramiai odoje snūduriuojantis slėgio receptorius, kuris per keliolika sekundžių prisitaiko prie pakitimų... greitai ir visiškai neskausmingai iš manęs išaugo dvi asmenybės: viena- skirta afišuoti, tam, kad kiekvienas matytų spindesį ir švytėjimą- moterį, kuri mėgaujasi gyvenimu, antra- tam, kad pirmoji, bedvasė ir besielė mano dalis, nenužudytų mažo, vos ižiūrimo žmogiškumo.
Tuomet, tiksliau visuomet taip gyvenau- klykiau viduj, šypsojaus išorėj, kuo ilgiau, tuo giliau smigau- vis į didesnę ir didenę bedugnę... kuo ilgiau, tuo storesnės ir aukštesnės sienos atitvėrė mano juodą (pagieža), samaninį (pyktis) ir tamsiai violetinį (tuštybė) pasaulį nuo aplinkinės erdvės. Vienatvė ir kančia- mano nuolationės palydovės- aplink neegzistavo nieko- buvau tik aš- tuščia plastiko lėlė, su menkomis žmogaus užuomazgomis.
... akimirka... širdies dūžis... plaučiai prisipildo oro... rankose visiškai nekalti stalo įrankiai, pasukioju peilį rankose. O kodėl ne? Kodėl visko neužbaigus? Galbūt, tai atsakymas į visus mano klausimus... palengva vena slysta ašmenys, jaučiu šiokius tokuis pulso likučius, energijos pliūpsnis ir iš manęs it iš rudenį prasivėrusio dangaus ima plūsti kraujas: aplieja rankas, pripildo lėkštę, kurioje it naktiniai sliekai susirangę dar gulėjo keli spagetti makaronai, nurieda stalo šonu ir grindyse ima sudarinėti pavyzdingai apvalią balutę... akimirka... širdies dūžis... į plaučius įskrenda trupinėlis oro... užsimerkiu... aušra, gyvenimo aušra, kurios taip ilgai laukiau-mirtis...