Aštri mirtis. (I skyrius)

Emilė grįžo namo, tačiau net nespėjo persirengti, kai kažkas pabeldė į duris. Niurzgėdama mergina nušlepsėjo prie durų. Jai nepatiko, kai vakarais pas ją kažkas vaikšto. Nustebo prie durų pamačiusi ne ką kitą, o Lizą. Nespėjus Emilei prasižioti, Liza paklausė:
  - Dingo tavo sesuo?
  Mintyse Emilė pasibjaurėjo miesteliu, kuriame ji gyveno. „Argi negali apkalbos sklisti šiek tiek lėčiau? “, pagalvojo juodaplaukė.
  - Taip, tu teisi. Iš kur žinai? – atsidususi paklausė Emilė.
  - Mieloji, jau visas miestelis apie tai tik ir kalba!
  „Po velnių, iš policijos grįžau prieš dešimt minučių, o jie jau viską žino? “, savo ausimis negalėjo patikėti Emilė.
  - Inspektorius pasakė savo žmonai, jo žmona pasakė savo kaimynei, kaimynė papasakojo man, aš papasakojau Elizabetai, o ji, be abejo, išpliurpė visiems kitiems, miestelis juk nėra labai didelis, - tęsė Liza.
  - Ir kodėl visi žmonės tokie apkalbų nešiotojai? – pasiskundė Emilė.
  Liza giedrai nusišypsojo ir paklausė:
  - Tai gal pakviesi vidun, ar čia stypsosime visą vakarą?
  Emilei nebeliko nieko kito, tik rankos mostu pakviesti nelauktą viešnią į vidų. Ši nieko nelaukusi įsitaisė ant sofos.
  - Ji visur jaučiasi kaip namie, - niūriai sumurmėjo Emilė.
  - Kažką sakei? – pasiteiravo Liza besišypsodama. Gan dirbtinai.
  Tačiau juodaplaukė papurtė galvą.
  - Kaip gyvena tavo vyras? – klastingai išsišiepusi paklausė Emilė.
  Kaip mergina ir spėjo, šypsena nuo Lizos veido dingo taip, lyg būtų buvusi nupūsta. Emilė nejučiomis šyptelėjo.
  - O kodėl tau rūpi, kaip gyvena mano vyras? – grėsmingai primerkė akis Liza. – Gal tu vėl...
  Tačiau ji nespėjo nieko pasakyti, nes Emilė ją pertraukė:
  - Dievaži, aš tik stengiausi būti mandagi.
  Emilės mėgstamiausias hobis buvo erzinti Lizą. Niekas kitas jai neteikė tokio malonumo.
  - O beje, būtų pats laikas viską pamiršti, ir atversti naują, švarų lapą, - pridūrė Emile.
  - Tokie dalykai greitai nepasimiršta, brangioji, - pasakė Liza.
  - Bet juk tai buvo beveik prieš metus! – sušuko Ema.
  Liza papurtė galvą.
  - Miela mergaite, tokie dalykai palieka pėdsaką visam gyvenimui.
  - Žinai, Liza, gal ir nuskambės keistai, bet jeigu gali... Dink iš čia ir negadink man gyvenimo!
  Liza išraudusi pašoko nuo sofos. Emilei buvo labai smagu matyti, kad pavyko Lizą išvesti iš kantrybės. O be to, jeigu ji ateidavo, niekas nedrįsdavo Lizos išvaryti. Nes žinojo, jog tai geruoju nesibaigs. Tačiau merginai buvo ne taip jau ir svarbu, ką toji liežuvautoja išpliurps savo draugužėms.
  Nieko nelaukusi, Liza kaip vėjas išlėkė lauk.
  - Tik netrankyk durų! – jai pavymui sušuko Emilė, tačiau per vėlai – durys užsidarė su tokiu trenksmu, jog vargiai išsilaikė ant vyrių. Tačiau nebuvo ko stebėtis – durys buvo kokių dešimties metų senumo, todėl nelabai patvarios.
  - Tas jos smarkumas vieną dieną ją pražudys, - tyliai pasakė Emilė.

                                                                          *
  - Man ta istorija nepatinka, - susimąstęs pasakė inspektorius.
  - Bet, gerbiamas kolega, kodėl? – nustebęs pasakė pareigūnas.
  Inspektorius Kuperis atsakė ne iškart, mat buvo paskendęs savo mintyse. Jam tikrai labai nepatiko ta dingimo istorija.
  - Ji per daug nenatūrali, štai kas, - galų gale sumurmėjo.
  Atrodė, kad inspektoriaus kolega nieko nesuprato. Išties, jam buvo sunku sekti kolegos inspektoriaus mintis, mat jos šokinėjo nuo vienos bylos prie kitos.
  - O be to, išsiaiškinau, kad tos sesers beveik niekas nėra matęs. Išskyrus Emilės draugužę Elizabetą, ir pačią Emilę.
  - Tačiau manau, kad tam tikrai yra koks pasiteisinimas, - pareigūnas bandė prieštarauti inspektoriui, - pagalvokite – liudininkė buvo.
  - O taip, pasiteisinimas tikrai yra, - kilstelėjo antakius Kuperis. – Tačiau nemanau, kad jis tikras. Panelė sako, jog jos sesuo nemėgo rodytis žmonių tarpe.
  - Visokių žmonių būna.
  - Tas tiesa, ir kvailiausia, kad mes negalime to patikrinti! – sušuko inspektorius taip, kad jo kolega net pašoko nuo kėdės.
  Tada suskambo telefonas. Inspektorius žvilgtelėjo į jį, tarsi telefono aparatas bandytų jam įkąsti. Kitas pareigūnas mintyse pasišaipė iš inspektoriaus, ir pakėlė ragelį.
  - Policijos nuovada, - pasakė jis į ragelį. – Taip, jis čia.
  Jis ištiesė ragelį inspektoriui ir pasakė:
  - Kažkas kažką rado.
  Kol kalbėjosi telefonu, inspektorius kai ką užsirašė ant lapelio. Padėjęs ragelį jis smagiai nusišypsojo.
  - Atrodo, panelės Emilės sesuo rasta, - tačiau tada jo šypsena dingo. – Tačiau, deja...
  - Ji negyva, - užbaigė inspektoriaus kolega.
  Dingimų bylos turėjo keistą požymį – ieškomas žmogus dažniausiai būdavo rastas negyvas.
  - Tada mes turime vykti ten, kur surado panelę Simoną, ar ne taip? - paklausė pareigūnas.
  - Tikrai taip, bet tu lik čia. Esi silpnų nervų, o pranešta, kad vaizdelis nekoks, - pasakė inspektorius.
  - Ne, ne, aš vyksiu kartu, - užsispyrė kolega.
  - Kaip nori, - Kuperis gūžtelėjo pečiais. - Bet manęs nekaltink, jeigu prarasi sąmonę.
  Abu policininkai nusijuokė ir išskubėjo.
  Jie abu, ypač inspektorius, niekaip negalėjo numatyti, kad vaizdelis bus toks, kad jie abu vargiai išsilaikys ant kojų.
  Nuvykę į įvykio vietą, policininkai jau rado kelis pareigūnus, tarp jų ir savo viršininką.
  - Na, vyručiai, norite žvilgtelėti? – paklausė jų viršininkas, ponas Džeris.
  - Būtų visai įdomu, - entuziastingai pareiškė inspektorius.
  Džeris nuvedė juos į vietą, kur buvo Simonos kūnas. Inspektoriui įspūdžio nepadarė vieta – griovys. Tai jau taip įprasta...
  Tačiau tai ką jis pamatė vėliau, jį smarkiai išgąsdino. Merginos, gulėjusios griovyje veidas buvo neatpažįstamai sumaitotas.
  - Čia ją taip „išgražino“ tam, kad niekas nepažintų? – bandydamas susitvardyti paklausė Kuperis. – Jei taip, tada žudikui tikrai pavyko.
  - Belieka tik tikėtis, kad čia tikrai Simona Merton, - pasakė Džeris. – O jeigu ne, teks tirti naują bylą.
  - Teks kviesti panelę Emilę, kad atpažintų kūną, - konstatavo inspektorius. – Nes kitaip niekas nepasakys, kas čia tokia.
  - Gal nereikia taip baisiai. Kūną reiktų nuvežti į morgą ir tik tada kviesti panelę Emilę. Ar jūs norite, kad vargšė mergina mirtų iš išgąsčio? – pasakė Džeris. – Jeigu būtų šiaip kokia pažįstama, tada galima ir taip, tačiau gerbiamieji, čia jos sesutė. Kad ir kas ta Emilė būtų, ji nenusipelnė tokio žiauraus smūgio.
  - O jos sesutė nenusipelnė tokios žiaurios baigties, - tyliai pasakė inspektoriaus kolega.