Žvaigždžių lietus

Aplink mane jauki, lengvai svaiginanti atmosfera. Jaučiuosi pakiliai. O kaip gi kitaip aš galėčiau jaustis tokią nuostabią naktį, gulėdama žydinčių saulėgrąžų lauke ir žvelgdama į juoduojantį dangų laukimo kupinu žvilgsniu. Ne, šiąnakt jau nebelaukiu princo mėlynomis akimis jojančio ant balto žirgo. Nebelaukiu ir širdį glostančių žodžių: tyla man tapo brangesnė. Šią minutę net neketinu melstis prašydama Dievulio, kad į mano gyvenimą atsiųstų tą visų mergaičių išsvajotąją amžiną meilę. Kam man visa tai? Šiąnakt aš kaip niekad tikiu likimu. Žinau, jei lemta, tai lemta. Stiprybė.
  Papūtė lengvas vasarinis vėjelis, vangiai galvutes pasukiojo viena kita saulėgrąža. Guliu laiminga, tačiau vis dar nekantriai laukiu. Pakeliu painių minčių apsunkintą galvą ir pažvelgiu į mėnulio šviesoje skęstančių arogantiškų saulėgrąžų lauką juosiančios medinės tvoros vartus. Netoli jų stovi sena lempa. Sena, tačiau įspūdinga. Didybė. Jos metamą geltoną šviesą išsklaido naktyje siūbuojančios tvirtos medžio šakos lapija. Lapai atrodo negyvi, plastmasiniai, bet turbūt yra tikresni negu aš pati. Žolėje įvairiausiais ornamentais išsiliejusioje šviesoje bėgioja smulkutė pelytė. Taip, ji jaučiasi kaip Holivudo žvaigždė, išdidžiai žengianti garsiųjų alėjoje. Žvaigždės. Štai ko aš čia laukiu...
  Vienas nuostabiai gilus žvilgsnis leido suprasti, kad ši naktis man bus ypatinga. Įsitaisiau patogiau ir užsimerkiau. Atsimerkiau tik pajutusi neapsakomą šilumą, besiskverbiančią į mane pro apsmukusią palaidinę. Taip, žvaigždžių lietus... iš dangaus byrėte byrėjo tūkstančiai palaimingų spingsulių. Pradėjau galvoti norus. Paskui supykau ant savęs. Kvaila. Bet tas kartėlis truko tik sekundę. Aš supratau, kad mano didžiausia svajonė pildosi kaip tik šią minutę, gulint po tūkstančio saulučių lietumi. Viskas nušvito ir kiekviena sekundė nakties man buvo lyg stebuklas.
  Kol Jis miegojo, skendo savo pasauly, viena šiltutė žvaigždelė įkrito man giliai giliai į širdį. Kai pabusi, aš būtinai tau ją padovanosiu.
Su meile. =)