Trupiniai — 6

*    *    *
Ten vieškelis šakojasi —
Dvi ilgos baltos rankos...
Šalia neapsiklojusios
Užsnūsta nuogos lankos...

Po jos raukšles sušilusias
Vėl zuikiai kuria pirtį,
Migla kaip jausmas pilasi
Iš slėnių tų į širdį...

Kalnų žalioj pašlaitėje
Troba ir tvartas senas
Gandrai po lizdą laipioja
Rausvais snapais kalena

Obelžiedžių šviesias skaras
Jau žiburėlis smelkia...
Žaliais smaragdo auskarais
Sužibo pievoj pelkė

Mėnulis veidu paišinu,
Prajuokina varlyną,
Vynu per naktį vaišinas
Lakštingalos karklyne...

Apsiklausyti negali
Tų barnių ir to juoko...
Ir rodos medžiai vos žali
Trenks įkurtuvių šokį...

*  *  *
Spindėjimas į vakarą
Už veidrodį šviesesnis
Tolybėje atsiveria,
Jo daugiareikšmės prasmės...

Keliuko balos šypsosi,
Nors sutemos jau gula...
Ties kalneliu prilipusi
Balta, balta drobulė...

Kai juodos spalvos bėgasi
Iš šio paveikslo keisto...
To žalio medžio kliedesį
Balta spalva užglaisto...

*    *    *
Kai siūbuoja šakos
Saulėtam lauke,
Kai paukšteliai šneka
Laime ir taika

Tarp lapelių beržo
Vėjo sūkurys
Ilgesį nubraižo,
Atveria duris

Į pasaulį kitą
Meilės ir dainos...
Niekad nesakytos
Ir neįmintos...

*    *    *
Rytmetį sušildė
Saulė patekėjus,
Nusimetus šydą
Vasara atėjo.

Taip platu ir gera,
Spindi upės vingis,
Kvepiančio nektaro
Bitės prisirinko...

Žolynėliai svyra —
Upėn merkia kasą,
Vandenėlį tyrą
Sriūbčioja, kaip rasą...

Pūsteli vėjelis
Liepomis pakvipęs,
Debesėlis žalias
Prie dangaus prilipo...

Ir nelaukęs nieko
Dideliu pavirsta,
Jau lietutis pliekia
Žolynėlį tirštą...

Trumpą valandėlę
Dega upės krantas —
Šviesios žaibo dėlės,
Į žolynus krenta...

Bet ranka Kūrėjo
Debesis ištaško —
Žemės karalijoj
Skraido vėl plaštakės...

Žolės vėl linguoja
Rasomis sužibę,
Dega visas gojis
Vasaros didybe...