Atsisveikinimas

atsimeni, tai buvo skausminga ir tvirta,
visai kaip vaikystėj, žiemą prikišus
prie stulpo liežuvį
(prieš tai pametei megztą
močiutės kepurę
ir bijojai grįžti namo).
atsimeni, juokėmės ir liepėm neverkti,
kad ašaros į ledą nevirstų,
kaip šildėm saldainiais kvepiančiu oru,
kad žodžiai greičiau atitirptų.
atsimeni, bėgom ir angelus piešėm
ant sniego po šykščiais fejerverkais,
ir mėtėmės gniūžtėm,
kaip išdaužei langą,
ir sargo užsimerkus bijojai.
atsimeni, tai buvo skausminga ir tvirta
suprasti, kad mes nebe tie,
kurių vardai užkasti su „sekretais“.