Nedidelis pamąstymas apie istoriją ir jos gimdomą politiką

Tai ne esė, tik kažkas panašaus.
Nepatariu skaityti rusofilams, rusofobams ir vadinantiems save istorikais.
Supraskit, nieko prieš slavus aš neturiu, net atvirkščiai. Tiesiog faktai yra faktais.

Nuo pat amžių glūdumos slavų gentys pasižymėjo agresyvumu. Ilgą laiką terorizavo Rytų Romos Imperiją, atsilaikė prieš germanų gentis, susiformavus slaviškoms valstybėms - sėkmingai atsimušinėjo praktiškai nuo visų priešų. Gyvuojant taip vadinamai carinei Rusijai ji buvo priskiriama prie didžiausių Europos agresorių, ką dar labiau patvirtino Napoleono karai. Jėga laikiusi savo sudėtyje daug tautų, įtakingumą ugdė ne dienom, o valandom.
Bet štai, 1917 metais įvyko revoliucija. Mažai žinoma bolševikų partija nebuvo mėgstama vakaruose, bet didžioji pasaulio dalis atsikvėpė - pagaliau rusai nusiramino, nustojo siekti naujų teritorijų ir ėmė tvarkytis viduje. Pats Smetona pradžioje mėgo pabrėžti draugiškumą su didžiuoju rytų kaimynu.
Bet „pradžia“ baigėsi. Kas atsitiko? Rusų ramybė ištirpo kaip dūmas, pirma pasitaikiusia proga SSRS ėmė ryti aplinkines valstybes, nugriaudėjo karas - ir štai, pusė Europos jau po Maskvos padu. Naujasis agresorius kilo kaip ant mielių, mojuodamas branduoline kuoka ir nesibodėdamas jokių priemonių tikslui pasiekti. Per penkiasdešimt metų gerasis naujosios Rusijos įvaizdis dingo lyg nebuvęs.
Imperijoms nelemta ilgai gyvuoti, Sąjunga griuvo. Galima tą procesą traktuoti kaip „perestroiką“, bet istorikai jį vadina paprasčiau - tiesiog revoliucija. Dar viena Rusijos gyvenime.
Visi ploja, mojuoja rankomis ir džiaugiasi - rusai ramūs, žaidžia demokratiją ir pamažu pamiršta tamsią praeitį... Bet ar ilgam?

Mes žinome kad istorija ilgai neištveria nepasikartojusi. Žinome kas vyksta Gruzijoje ir numanome kuo tai baigsis. Padėtis po truputį tampa identiška tiems tolimiems 1930-tiesiems... Negi „trukt už vadžių – vėl iš pradžių“?