,,Vasario-29“ (12) Įvado tesinys /Geležielio istorija/

- Ooo. Tas Ježovas?  O  velnias žino kas jis toks, - patraukė pečiais Berija, - na pagyvensim pamatysim... Ir Berijos veidas nušvito.
Baigėsi Užkaukazės gyvenimas.
    Istorija dabar prasidės,  iš naujo. Gyvenimas, kuris jį nuves į
Sostą... Garbės, valdžios, turtų  Karaliją.  Nors jis žvelgė į pavaldinių
veidus, bet jų nematė. Prieš akis jam spindėjo Maskvos Kremliaus žaižaruodamos raudonomis rubino žvaigždėmis. / Atkreipkim dėmesį, ar tokios žvaigždutės nesimato mūsų kai kurių gelbietojų- rūpintojielių
akytės? -. nusišypsok mano mielas drauge. /
..................................................................................................
  Ne tik Berija, bet ir kiti žmonės Kremliaus aplinkos traukė pečiais, nesuprasdami Stalino pasirinkimo.
      Ježovas... Šis nykštukas vaiko kųnų ir girtoklio veidu, pradėjęs savo karjerą Peterburgo krautuvių plėšikų, revoliucijos metais pateko į čekistų burius, nusipelnė Felikso dėmesį žiaurumu ir negailėstingumu.  Smulkutis, mažom rankom ir kojom, jis atrodė
lyg geras kaimo piemenukas, bet užteko pažvelgtį į veidą į užgriuvusias nuo girtavimo akis, nudribusius po akimis maišelius, pamėlynavusias lūpas, kad iškarto suprastume, jog tai visiškai degradavęs žmogus. O kai jis įsmeigdavo į pašnekovą žvilgsnį, šis iš karto pajusdavo mirties šaltį.
    Berijai buvo nusispjautį, kokiommis akimis į jį žiūri naujas viršininkas, prieš tai dirbęs Cenro komitete kadrų skyriaus vedėju.
Tegul jis žlibina kiek nori savo išblukusiomis rūpužės akimis, jį
neišgąsdysi. Matęs ne tokių.
    - sveiki draugas Berija, - pakilo už stalo Ježovas, kai Berija pirmą kartą įėjo  į jo kabinetą,  laukiau jūsų, nes darbas mūsų labai rimtas.
  Berija gūžtelėjo pečiais.
    -Nežinau, koks darbas laukia Jūsų, o mano darbas aiškus, - pribaigti
  paskutinius trockininkus visoje Tarybų Sąjungoje. Tokį nuruodymą man davė draugas Stalinas.
  Ježovas nustębęs spogsojo į savo pavaduotoją.
  -Kaip tai:  Mano- tavo? Taip darbai šioje įstaigoje neskirstomi.  Ęsatę mano  pavaduotojas, draugas Berija, ir prašau  vykdyti    MANO nuruodymus.
Berija su panieka numojo ranka.
  -Aš vykdau tik draugo Stalino nuruodymus, kuriuos jis man davė, skirdamas į šį postą, jeigu jums kas neaiškų, prašau manę apskųstį draugui Stalinui.
  Ježovas išbalo kaip sniegas. pirmą kartą jis sutiko priešą, akyplėšiškai žiūrintį į akis ir besišaipanti kaip iš piemens.. Tik dabar
Ježovas suprato, kas bus visos Rusijos YK pirmininkas, o kas pavadotojas, tik nesuprato kodėl Stalinas žaidžia šį žaidimą. Visa tai jam paiškės po poros metų, kai nakti, atvežtas su tūkstančiais kitų kalinių į Karapatų mišką, bus pastatytas prie naujai iškastos duobės. Tik tada jis suvoks,  kad Stalinas mėgsta tokius žmones kuriuos  vėliau gali padaryti atpirkimo ožiais,,, Na, prakeiktas  Berija. skundikę ir klastūnę, susilauksi ir tu to paties, - suriko Ježovas ir gavęs kulką į pakaušį nusirito į duobę.
      Bet iki šito  dar praeis porą metų.
      -Taip, bet  aptarkimę veiklos planą. Juk visų čekistų darbas vienuodas.
      -Oi ne, -  paprieštaravo Berija, - darbas darbui nelygus, ypač manasis. Aš už jį atsakau tesiogiai draugui Stalinui.
      -Gerai, - trenkė mažu kumšteliu į stalą Ježovas, - Gerai. Dirbkit.
    Berija išėjo piktdžiugiškai šypsodamasis. Reikėjo duoti kvailiui
pajusti, kad jis vaidina tik pająco vaidmenį. Nejaugi jis mano ęsas ČK  pirmininkas? Nelaimingas neužauga.
  Dabar visos mintys Berijai sukosi apie didijį tikslą- tapti raudonosios imperijos pirmuoju žmogumi. O kol kas jis dar tik pavaduotojas.
  Stalinas- Berija štai bokšto viršūnė už kuriuos nieko nėra. O juk
Stalinas irgi mirtingas. Gali įvykti nelaimingas atsitikimas, prigauti liga. Juk visko gyvenimę pasitaiko, o kol kas reikia pataikauti Stalino užgaidoms, vykdyti net menkiausius nuruodymus. Berija puikiai suprato, kad Staliną valdo tik dvi aistros, sudarančios jo gyvenimo pagrindą: besaikis valdžios troškulys ir nepsotinamas kraujo troškimas.
  Jie dviese sėdėjo Stalino kabinete.
'  -Taip, -bėrė greitakalbe Berija. Dabar  didžiausias Tarybų Sąjungos priešas, - Nikolajus Bucharinas. Che- Che-Che. partijos numylietinis po Kirovo. Partija myli tik draugą Staliną o ne visuokius apsišaukėlius. Jo  dabar eilė. Jis dabar didžiausias oportunistas.
    -Sutinku, - sumurmėjo Stalinas.
    Na, o jo draugužiai Zinovjevas, Kamėnėvas. Jie baigia sudrąskyti ir
  partyja  ir visą šalį į gabaliukus. Stalinas pritariamai krenkštelėjo.
    -Toliau, - Tomskis, Rykovas, Piatikovas, Černovas, Grinko, - Jis pabėrė pavardes, šiūrendamas siaurus popieriaus lapus.
  Siūlau teisti ir pritaikyti aukščiausią bausmę žemdirbystės komisarui Michailui Černovui, Baltarusijos CK sekretoriui Vasilijui Šarangovičiui...
    Prasidėjo pavardžių litanija. Beskaitydamas Berija kaito, o Stalinas blyško. Jis atsistojo ir pradėjo vaikščioti po kabinetą, varstydamas skaitovą gelsvomis tigro akimis.
    Berija skaitė CK, liaudie komisariatų, užsienio diplomatų, respublikų vadovų, transporto darbotojų ir kitas gerai žinomas pavardes. Atrodo, kad visa valdžios viršūnė tapo Sovietų Sąjungos priešais, ir tik du žmonės iš dviejų šimtų milijonų liko ištikimi bolševikų partijai.
  Stalinas vis giliau traukė kvapą, kaip plėšrus žvėris užuodęs kraują, vis spartino žingsnius, lyg norėdamas greičiau pagriebti už gerklies tuos, kurių pavardės vardijo parankis.
    Ūmai Berija žvilgtelėjo į Stalino veidą.
    Nejaugi padauginau? - Šmekštelėjo jam galvoje mintis, ir iš baimės atšalo pirštai.




























.