Keturios valandos.

Tu nenori šnekėti telefonu apie tuos dalykus, o aš bijau eiti susitikti su tavimi, kad neskaudėtų. Ir ką dabar daryti? Rašau kvailą įrašą į popieriaus lapą, gal paskaičius savo mintis dar kartelį, suprasiu, suprasiu, ką toliau daryti.

Ar aš mylėjau ką nors? Vargu, visas mano gyvenimas, tik didžiulių susižavėjimų lavina, dar nepamirškime gailesčio. O tada kokie mano jausmai tau? Kodėl labiausiai reikia to, ko niekada negausi, kodėl tas žmogus tau kaip oras, o gyvenimas liepia tau be jo uždusti? Viskas buvo taip nuostabu, prabangus viešbučio kambarys, didžiulė patogi lova, nuostabūs bučiniai. Aš tiesiog tirpau tavo glėbyje. Tu jutai kiekvieną mano kūno šauksmą, kaip jis tavęs nori. Ilgos glamonės, mane glostei ir manimi kvėpavai, dar niekada nesijaučiau tokia geidžiama. Ilgas, meilės pilnas vakaras ir rami naktis, gulėjome apsikabinę taip lyg nuo to priklausytų gyvybė... STOP! Viskas taip ir liko. Kelionės trukmė namo – 4 val. Pirmos dvi buvo kupinos juoko, apsikabinimų, murkimų į ausį, tu vairavai, o aš gulėjau padėjusi galvą ant tavo kelių, kojas atrėmusi į mašinos stiklą ir žiūrėjau į tave. Trečia kelionės valanda tapo kažkokių apmąstymų laiku, abu tylėjom ir galvojom, nebešnekėjom. O paskutinioji nei iš šio nei iš to liko skausmo valanda, jau žiūrėjau į kelią ašarų pilnom akim ir mąsčiau ar aš nusipelniau būti laiminga, ar aš paprasčiausiai nesugebu mylėti to, ką reikia. Bijojau tave pamilti, nes ta meilė būtų uždrausta, pasmerkta, nenoriu gadinti tau gyvenimo, o ir sau. Tad to ir nebus, tai taškas, tai riba, kurią tu atsisakai perlipti, nešoksiu ir aš. Galėčiau spjauti į viską, gyvenimą apversti aukštyn kojom, sutikti dar daug naujų žmonių, pamiršti tave... Bijau... Kiek daug pas mane baimių. Pavydžių tiems žmonėms, kurie iškėlę galvą gali atvirai išsakyti savo jausmus, savo nuomonę, nebijoti kalbėti ir priimti įvairaus turinio, širdį daužančias žinias, o man užtenka tik pagalvoti ir pradedu gailėtis savęs, kaupiasi ašaros. Esu silpnas žmogus, egoistė.

Tu lauksi manęs, tu pasakysi, kad mes nuėjome per toli ir kad geriausia išeitis būtų viską nutraukti... Štai šito bijau. Nenoriu to girdėti.

O nenori ir tu... Tavo akys nemeluoja.

***

Stovėjau ant kranto ir žiūrėjau į vandenį, jutau kaip dreba rankos, pamatei mane. Širdis jautė, kad tu ateini, norėjai pasikalbėti. Skaudžiausia buvo žiūrėti, kad tu šypsojaisi. Tu paėmei mane už rankos ir mes nuėjom prie laivo, viską darei, kad nepabėgčiau nuo šio pokalbio. Sėdėjau susigūžusi ir stengiausi apie nieką negalvoti, o tu tik šypsojaisi ir tikinai, kad nenuskriausi manęs, kad nebijočiau. Iš kur velniai rautų jam žinoti, kokios skriaudos aš bijau? Geriau griebtum mane dabar į glėbį ir prispaustum prie širdies...
- Nebijok, prieik prie manęs, aš tikrai nenoriu tavęs skaudinti.
- Tau linksma? Juokinga? Man nelabai.
- Zuikuti, eikš. Tikrai nepabėgsi nuo šio pokalbio, jau nebe. Pati atėjai pas mane, o galvojau neateisi, žiūrėk ir nesiskutau todėl, dabar visą nubraižysiu.
Tylėjau, širdis taip spurdėjo, kad nebegalėjau išlaikyti, tu bandei mane pabučiuoti... Kodėl taip kankini? Nusisukau. Visada kai nervinuosi krapštinėju nagus, taip niekada jų ir neužauginsiu. Paėmei mane už rankos, timptelėjai prie savęs ir prispaudei.
- O, kad bučiau jaunesnis, kad galėčiau grąžinti tuos metus atgal, tai pavogčiau tave.
- Laiko negrąžinsi, reikia tik žiūrėti į priekį. Nieko nėra, ką galėjai padaryti tada, o dabar nebegali. Būk geras, pasakyk ką nors gražaus, man to reikia. Šiandien, kai skambinau, nieko nesugebėjai pasakyti, tylėjai 15min., kol galiausiai neištvėriau ir padėjau ragelį, nejau taip sunku?
- Niekas manęs nemokė gražiai šnekėti.
- Nejuokink, čia mokslo nereikia, reikia tiesiog klausyti širdies...
- Aš jos neturiu.
Vėl spengianti tyla, atsistojau ir nuėjau nuo tavęs, nusisukau. Jaučiu, kaip kaupiasi ašaros, giliai kvėpuoju, bijau pravirkti, nenoriu pasirodyti silpna, sukelti jam gailestį. Tu taip nusprendei čia tavo valia. Dabar galėčiau atsistoti ir išeiti, taip ir padaryčiau, bet tu gudrus, mes išplaukėm ir sustojom atokiau nuo kranto.
- Zuikuti, žinai kuom moterys myli? O tu dar jauna moteris... Nežinai? Ogi ausimis. Nejau nesupranti, kad aš bijau, aš bijau sugriauti tavo gyvenimą. Aš tikrai tavęs pasiilgau ir tikrai nebėgsiu nuo tavęs, aš tik noriu, kad prižadėtum, kad aš nebūsiu ta priežastis, kuri privers tave kentėti.
- Nieko aš neprižadėsiu.

Bent jau šypsojausi, jis apkabino taip stipriai, kad girdėjau jo sunerimusios širdies plakimą. Aš jaučiu, kad esu tau reikalinga. Ir visgi, tavo akys nemeluoja.