Ponas Cinamonas surenka nuotykiu ieskotojus

Slėnio tolumoje, dar sukaustytą tamsiu nakties syvu, galėjai matyti bekylančia iš miegu saule. Spinduliai, besiskverbiantys pro medžių viršūnes, pradėjo lėtai kilti kalno šlaitu, pasiekė vingiuojantį, platų, akmenimis grįstą kelią ir kilo toliau. Dar kelioms akimirkoms praėjus, saulė jau bėgo pro nuostabiai gražias dwarfų skulptūras, kurios tarsi gyvos sergėjo milžiniškus vartus į jų gimtąjį miestą. Tai buvo vienas iš didžiausių, senojo žemyno, darbščiųjų dwarfų miestų. Nors jie ir negalėjo pasigirti savo ūgiu (dwarfai buvo gal tik galva aukštesni už hobitus), tačiau pro vartus, kurie buvo pagrindinis įėjimas į Karaz-A-Karą būtų galėję vienu metu įeiti netgi keli troliai. Aišku, kas jiems atsitiktų nykštukų mieste, čia jau kita tema, prie kurios galbūt dar sugrįšime vėliau.
Taigi, pro pagrindinius vartus įbėgusi saulė, apšvietė pagrindinę Karas-A-karo salę, kuri jau knibždėte knibždėjo nuo dwarfų, skubančių su įvairiais reikalais. Kas skubėjo į savo kalvę, kas į rūdų kasyklą, o kas, po nakties, išgerti rytinio alaus bokalo. Kaip žinoma, tikras dwarfas buvo ištikimas trims dalykams: savo kūjui, priesaikai ir alui. Rytas galbūt ir nebūtų buvęs išskirtinis, jei ne netikėtas susibūrimas prie skelbimų stulpo. Kadangi tais laikais nei telefonų, nei laikraščių ar kitokių informacijos priemonių nebuvo, stulpas buvo viena iš nedaugelio vietų, kur galėdavai susižinot informaciją apie darbą. O darbai tais lakais buvo tikrai įvairūs. Pradedant rūdų kasimu, baigiant karavanų lydėjimų. Ar netgi trolių išrūkymu iš vienos ar kitos olos.
Kaip jau minėjau anksčiau, šis rytas buvo kitoks nei visi. Ant skelbimų stulpo buvo prikaltas dar šiam mieste neregėto dydžio skelbimas. Nors skaityti mokėjo gal tik maža dalis visų čia gyvenančiu, bet tai nebuvo problema, nes kas nors iš susirinkusiųjų perskaitydavo skelbimo tekstą. O jis buvo toks: „Ponas Cinamonas renka drąsių nuotykių ieškotojų grupę, kuri turės atlikti labai svarbią ir pavojingą užduotį. Norintys renkasi, saulei nusileidus, pas Cinamoną“. Po skelbimu puikavosi keistai suraitytas parašas. Skelbimui keistumo suteikė dar ir tai, kad Ponas Cinamonas nebuvo eilinė persona šiam mieste – ne tik savo fizine forma, bet ir savo plačiais ryšiais. Jis buvo ogras. Taip, ogras! Kitaip sakant, nors jis dar dwarfų mieste buvo tik kelios savaitės, bet jį jau visi žinojo. Prie Pono Cinamono mes dar sugrįšime šiek tiek vėliau.
Na, tikiuosi jums jau irgi pasidarė įdomus šis neeilinis skelbimas. Ne išimtis buvo ir daugelis nuotykių ieškotojų, kurie kaip ir jūs, susidomėję siūlomu darbu, nusprendė būtinai vakare užsukti pas Pona Cinamoną, ir sužinoti daugiau. O galbūt ir sutikti dalyvauti šiame nuotykyje.
Toliau diena bėgo įprastai, bent jau tiems, kurie nesusidomėjo skelbimu. Dwarfai, kaip paprastai, skubėjo - kiekvienas vejamas savų reikalų. Kas papietavęs ir išgėres porą bokalų alaus, atgal į rūdų kasyklas, kas atgal į kalvę, kaldinti nuostabiai gražių bei patvarių kūjų, kardų ar kasiklių. O kas toliau graviruoti magiškų runų ant karžygių šarvų ar ginklų. Taip, jūs neapsirikote, aš pasakiau, - magiškų. Šiame pasaulyje magija nebuvo pamiršta, priešingai nei dabartiniame, kuriame mes gyvename. Tais laikais, magija buvo labai plačiai naudojama, pradedant laukų apželdinimu ir derliaus užauginimu per pora dienų, baigiant, kovose naudojamo, ugnies lietaus, stingdančio šalčio, žaibų svaidymo, ir panašiai. Taigi nors dwarfai ir nemėgo tos vadinamos paprastos magijos ir netgi nemokėjo ja naudotis, tačiau jie sugebėdavo iškalti magiškus rašmenis (kitaip runas) savo kalba. Runos suteikdavo daiktams kažkokių ypatingų galių. Kaip antai, nešiotojas turėdavo daugiau tvirtumo, jėgos ar tapdavo mažiau pažeidžiamas. Taip pat runų pagalba, dwarfai galėdavo padaryti taip, kad maistas uždarytoje statinėje galėdavo nesugedęs gulėti ištisus šimtmečius, o atidarius būti šviežias lyg katik patiektas ant stalo.
Bet mes vėl nuklydome į lankas. Todėl grįžtam atgal į dwarfų miestą, kurį jau po truputį pradeda gaubti besileidžiančios saulės spinduliai. Vakarėjant po sunkios darbų dienos, dwarfai neskubėdami rinkosi savo mėgstamuose baruose užkasti ko nors skanaus, išgerti vieną kitą bokalą alaus ir pasipasakoti apie savo dieną. Kokį įdomesni nutikimą, apie rūdų kasyklose iškastą per dieną rūdos kieki, o gal apie ten rastą kokį nors brangakmenį. Taip daugelis ir vakarojo, tik ne tie, kuriems kaip ir mums buvo įdomus Pono Cinamono skelbimas. Tie, kuriems jis buvo ne ką mažiau įdomus nei mums, traukė selbime nurodytu adresu į ogro namus. Pono Cinamono namai buvo neka mažiau įspūdingi nei pats skelbimas. Didžiulis namas buvo iškaltas pačiam miesto centre su didžiuliais langais kurie savo dydžiu galėjo lygintis su įprastų dwarfo namų dydžiu, o juk tai buvo tik langas... Na galite patys įsivaizduoti kaip įspūdingai jie atrodė. O dar, vidury namo, buvo įspūdingo dydžio durys, kurios išsiskyrė ne tik savo dydžiu, bet ir tuo, kad durų apačioje buvo padarytos dar vienos mažos durytės. Na maždaug tokio dydžio sulyg puse dwarfo. Šios durytės buvo per mažos praeiti dwarfui, todėl daugelis nelabai suprato jų paskirties. Ir tik besilanantys čionai arba pažįstantys Pona Cinamoną, žinojo, kam šios mažos durelės buvo padarytos.
Užbėgsiu truputį pasakojimui į priekį ir pasakysiu, kad jos buvo padarytos Pono Cinamono pagalbininkams, kurie buvo gnoblarai. Gnoblarai, tai ogrų karalystėje gyvenantys tolimi goblinų giminaičiai, kurie yra truputi už juos mažesni. Nors gnoblarai kaip ir goblinai yra iš prigimties pikti, tačiau tie, kurie tarnauja ograms nėra tokie ar bent jau sau to neleidžia, nes puikiai žino, kad gali būti suvalgyti to paties ogro, kuriam jie dirba.
Grįžkime prie Pono Cinamono durų, kurias buvom palike. Pro jas, vienas po kito, mandagiai pasibelsdami, užeidavo dwarfai, žmonės, halflingai, kitaip tariant, nuotykių ieškotojai, susidomėję skelbimu. Užsukę pro duris, jie patekdavo į salę, kurioje buvo sustatyti prekystaliai, su ant jų besipuikuojančiais įvairiausiais daiktais. Dauguma jų buvo ne tik keisti, bet ir nematyti čionykščiai akiai. Ant prekystalių puikavosi ir įvairiausi prieskoniai, kurių kvapai užpildydavo salę. Bet vienas kvapas čia visą laiką išsiskirdavo, kiek pamenu save čia užsukant. Taip, tai buvo cinamono kvapas. Labai labai retas prieskonis, kuri retai kur galėdavai užuosti ar pamatyti. Na, gal tiktai šio pasaulio karalių virtuvėse ir, žinoma, čia. Kalbama, kad seniai seniai dėl to ir šis ogras gavo Pono Cinamono vardą. Na, bet griškime prie prekystalių, už kurių kaip kokie sportininkai, bėgiojo gnoblarai. Tie maži mėlyni padarėliai, panašūs į goblinus. Vos neužmiršau, dar vienas didelis skirtumas, skiriantis juos nuo savo tolimų giminaičių, buvo gražūs ir tvarkingi drabužiai. Nors, atrodytu, jie tik tarnai, bet buvo apsirenge tikrai puošniai. Tamsiai raudononos kelnės, ryškiai raudoni marškiniai, išmarginti įvairiausiais elfiškais ornamentais, šviesiai rudos liemenės ir violetiniai apsiaustai. Visi rūbai matėsi pasiūti taip nuostabiai, kad galėjai sakyti, jog tai buvo elfų darbas. Drįsčiau pastebėti, - įdomų kontrastas - ogro tarnai, vilkintys elfų siūtais apdarais ir dirbantys ilgabarzdžių mieste.
Pasirodžius naujam asmeniui, šioje kvapų bei keistų daiktų šalyje, Gniblitas (toks buvo vieno iš gnoblarų vardas) pribėgdavo ir maloniai pasiteiraudavo: „Kokiais reikalais užsukote į šią kuklią parduotuvėlę? Kuo galėčiau pagelbėti, maloningasis pone? “. Jeigu asmuo ieškodavo kažkokio prieskonio, Gniblitas palydėdavo pastarąjį prie vieno iš šalimais stovinčių gnoblarų. Jei ieškodavo kokio daikto, tai prie kito. O kadangi šiandien čia jau pradėjo rinktis ir nuotykių ieškotojai, Gniblitas juos palydėdavo pro kairiajame kampe esančias duris, už kurių buvo įstabaus grožio ir dydžio salė. Ant sienų kabojo įvairiu būtybių kailiai, galvos, keisti nagai. Kampuose stovėjo jau senai išnykusiu būtybių, kurių net senieji nelabai beprisiminė, skulptūros. Salės vidury stovėjo karališkai atrodantis sostas, kuriame sėdėjo Ponas Cinamonas.
ogras sėdėjo ramiai, žvelgdamas į susirinkusią minia. O kiekvieną naujai atėjusį, jis nužiūrėdavo skvarbiu žvilgsniu lyg vertindamas jo apranga, ginkluote, sudėjima, sugebėjimus. Taip bestoviniuojant ir žvalgantis į naujai atėjusius, praėjo valanda, o gal net ir dvi. Klegesys, keliamas susirinkusiųjų, jau net aidėjo salėje. Nes visi aptarinėjo, koks čia toks ypatingas nuotykis galėtu prasidėti. Lyg griausmas visus užgriuvo ramus, tvirtas bet tuo pačiu ir įsakmus ogro balsas: „Labas vakaras, mielieji, “ - kalbėjo jis senąją žemyno kalba, kad visi, tiek dwarfai, tiek halflingai, tiek žmonės, suprastų. Pono Cinamono pasisveikinimas kaipmat užtildė susirinkusiųjų klegesį. O jis tęsė toliau - „Sveikinu visus, čia susirinusius. Kadangi mano siūlomas darbas yra tikrai ypatingas bei labai pavojingas, iš jūsų visų, žadu išsirinkti geriausius. Tie, kurie būsit išrinkti, iš karto gausit po šimtą karūnų“.
Tai buvo tikrai dideli pinigai, ir kad jums būtų lengviau orientuotis, pasakysiu, jog vidutiniškai kaimietis per metus tais laikais uždirbdavo nuo penkių iki septynių karūnų. Taigi, manau, suprantate, kokie dideli pinigai buvo siūlomi.
„Taip pat, aš apmokėsiu visas jūsų kelionės išlaidas bei suteiksiu reikiamą ekipiruotę. Gal turite klausimu? “ - pasiteiravo jis. Tačiau tai buvo daugiau retorinis klausimas. Jis suplojo kelis kartus savo dideliais delnais ir pro, už jo esančias, duris atėjo penki stambaus sudėjimo dwarfai: trys iš jų turėjo po skyda ir du po dvirankius kūjus. Pastebėsiu dar vieną dalyką, - ginklai buvo mediniai, kad persistengę kaunantis, nei vienas rimčiau nesusižalotų. Tada Cinamonas paliepė išsirikiuoti penkiom eilėm ir po vieną eiti, ir bandyti įveikti jo karius. Kiekvienas, stovintis priekyje, išsirinkdavo jam patinkantį ginkla ir eidavo bandyti savo laimės. Tačiau halflingai, kurie buvo žinomi visame žemyne ne kaip ypatingi kariai artimoje kovoje, o atvirkščiai kaip elfai, mokantys puikiai šaudyt bei gaminti valgyti, nežinojo, ką daryti. Jie visi stovėjo pasimetę. Tačiau Ponas Cinamonas ir jų nepamiršo. Paraginęs juos eiti kartu su juo, nusivedė visus į kitą kambarį, kur buvo įrengta karališka virtuvė. Čia ogras tarė - „Turite valandą, nustebinkite mane“, ir išėjo.
Po penkių valandų, alinančių bandymų įveikti Cinamono karius, buvo atrinkti dvidešimt kandidatų. Tarp jų buvo ir trys halflingai, geriausiai pasirodę virtuvėje. Paskelbęs pirmojo rato nugalėtojus, jis padėkojo visiems susirinkusiems ir kiekvieną iš jų pats asmeniškai išlydėjo, duodamas vieną ar kitą patarimą, kur jie galėtų pasitobulinti. Kai salėje liko tik dvidešimt atrinktųjų, juos visus nusivedė į, prie namo padaryta, kiemeli, kuriame jau buvo paruošti penki taikiniai. Praėjus dar dviems valandoms, buvo išrinkti keturi nugalėtojai. Trys dwarfai ir vienas halflingas kuris ne tik puikiai pasirodė virtuvejė, bet niekam nepaliko vilčiu ir šaudymo varžybose. Padėkojęs visiems, kad susirinko, vėl kiekvieną išlydėjo ir keturiems atrinktiesiems pasakęs, kad lauks jų atvykstant ryt per pietus. Ten, kur jiems bus jau viskas suruošta bei papasakota, ką jie turės padaryti.