,,Vasario-29“ (11) Įvado tesinys./ Geležielio istorija/

Geležiėlė įsmigęs  Lavrentijaus  smegenyse, viską  jaučia, viską  žino,  visas    Berijos  sumanymus iki pat  gyvenimo pabaigos, kol  šis
buvo  teismo  nuteistas sušaudyti  ir kulka  neišspjovė jį  iš  Berijos
  nuodėmingos galvelės.
.............................................................................................
    Bet būti kito pavaduotoju, Berija nelabai patiko, bet jis puikiai suprato, kad šitas statusas jam yra labai palankus. Būsimasis viršininkas lai pats pasisaugoja, nes Berija nenuleis nuo jo akių ir jis žinos ką reikiamų momentu daryti. Jis pašoko, pasitempė ir kariškai atraportavo:
    -Dgaugas stalinai aš laurentijus Berija užtikrinu jus ir visą Centro komitetą, kad negailėsiu jėgų kovoje už socializmą, už liaudį, už jus Brangusis Staline, begailesčio kuvosiu su liaudies priešais.
    -Kas, kaip? -sukluso Stalinas, - liaudies priešais, tikrai geras pavadinimas. Šaunuolis mano mielasis.
      Jis kelis kartus po nosim pakartojo naujadarą ir su šypsena pažiūrėjo į Berija.
      -Taip mat... mat...  -šis tėvinainis gudrus kaip šakalas tikrai nenuvils.
        Stalinas mostelėjo ranka, posėdis baigtas. Stalinas ir Berija liko kabinete. Atokesnėje patalpoje buvo paruoštas stalas. pasigirdo Vorošilovo tampomo bajano garsų virpesiai, sujaudino pilietinio karo užgrūdinto maršalo širdį. Akyse sužibo drumzlinos ašaros. Vienas kitas iš raitelių irgi tampė lūpas. koks jautrumas apima vien pagalvojus apie meilę savo liaudžiai.
      -Klausyk draugas Berija.
      -Taip draugas Stalinai, -pašoko iš savo vietos Berija.
      -Sėdėk, sėdėk- pamojavo ranka Stalinas ir taip suspaudė pypke, kad ji garsiai sutraškėjo ir sulūžo. Jis sviedė gabalus į kampą ir atsistojo prieš Berija tokia baisia veido išraiška, kad šis išbalo.
        -Tu turi jį saugoti girdi, turi saugoti iki gruodžio mėnesio.
        -O toliau, - tyliai paklausė Berija.
        -Toliau nebereikės, tu saugosi iki gruodžio pirmos dienos o nuo to laiko jis jau nieko nebijos, tu tuo užsiimsi.
        -Taip draugas Stalinai aš tuo užsiimsiu. Aš duosiu žmogų, kuris viską padarys, -jam drebėjo rankos sukosi galva.
        Iš tiesų pats vadas paveda nužudyti žmogų, ne bet ką, o patį Kirovą, kuris yra lygus pačiam Stalinui. Bet nužudyti ne taip paprasta kaip eilinį žmogutį, o nužudyti įrodant, kad čia liaudies priešų darbas, nors partija jį saugojo kaip savo akį. Taip uždavinys tikrai sudėtingas. Negalėjo būti nė mažiausios klaidos ar netkėtumo. Jis pagalvojo apie nepakeičiamą Frinkovskį, bet tuoj atmetė šią idėja. Laikas patikėti savo kadrais. Štai kad ir Sergo savo angelišku veidu ir šėtono širdimi. Prisiminė Juodosios jūros pakrante, išvyką kateriu su Stalinu. Tą kart pavyko kulkosvaidis neužsikirto ir granata suveikė. Pavyks ir šį kartą.
        1934m. gruodžio 1 dieną Leningrade Smolnio koridoriuje Nikolajevas įkyriai persekiojęs Kirovą, prašydamas pagalbos, paleido šūvį į širdį nuo kurio jis iškart mirė. Netrukus į Leningradą atvažiavo Stalinas, Vorošilovas, Molotovas ir Ždanvas. Stalinas išlipęs iš vagono pradėjo daužyti čekistams snukius ir trypti iš pykčio kojomis. Visi žinojo kaip vadas mylėjo savo bičiulį Sergejų Mironovičių ir kaip sielvartavo jo netekęs. Buvo paskelbta, kad Kirovą nužudė liaudies priešai ir jiems bus žiauriai atkeršyta. Tame bruzdesyje visi užmiršo Kirovo ''žudiką'' Nikolajevą paleidusi lemtingaji šūvį. DAugelis žmonių pažinojo šį nuolatos verkšlenantį inžinierių, kuris dažnai landžiodavo pas Kirovą, prašinėdamas tai buto, tai pašalpos, tai dar ko nors. Todėl niekas nenorėjo patikėti, kad šis bailys šautų į žmogų, daug jam padėjusi. Beje Nikolajevas šaukė ir verkė, kad jis nešovęs į Kirovą, kad šovė jaunas gržuolis, stovėjęs už kolonos ir tuoj išgaravęs kaip kamparas. Niekas netikėjo Nikolajevu. Tą patį vakarą jį užspardė čekistai ir surašė protokolą, kad vargšas Nikolajevas mirė nuo apopleksijos.
          Centro komitetas nuliūdęs, gaubia gilus gedulas, tik vienas Berija nesiruošia liet ašarų dėl Kirovo. Sušaukė savo didžiuliame kabinete savo parankinius, skirstė naujas atsakingas pareigas: Dekanozovas-Gruzijos, Kabulovas-Ukrainos, Ganava- Baltarusijos. Visi žinojo Berija išvažiuos į Maskvą, kur dirbs visos Sąjungos YK ČK pirmininko pavaduotoju.
        -O man, - paklausė Frinkovskis, - kokį darbą man numatei?
        -Tau, - nustebo Berija, - tu mielasis su Sergo liksi prie manęs kai ypatingų bylų tardytojas, tačiau užtikrinu, kad darbo pagal tavo sugebėjimus užteks.
          Visi Berijos galvažudžiai linksmai nusijuokė supratę viršininko humorą. Jiems pritardamas šyptelėjo ir Berija tik vieno Frenkovskio veidas liko toks pat rūstus ir akmeninis, kaip ledu apkloti K

aukazo kalnai.
          Kas domejosi Rusijos kančių istorija žino ką išdarinėjo lageriuose tardytojas Frenkovskis, kovodamas už tarybų valdžią ir naikindamas liaudies  priešus. O tokių frenkovskių dirbo tūkstančiai, kuriuos pradėjo keisti naujo sukirpimp žmonės kaip Sergo.
        -O naujas YK pirmininkas? Kas jis toks? - psiteiravo Dekanozovas.
        - Tas naujas pirmininkas - Ježovas, - mirktelėjęs akį pasakė Berija.
                                                                               
                                  B. D.