Pilietis [AB]

Pilietis A ėjo tiesiai ratu. „Nesustosiu tol, kol nepasieksiu pabaigos“, - pagalvojo ir sustojo. Viskas aplinkui ir toliau ėjo ratu. Begalinis ratas sukosi, o pilietis A stovėjo. „Aš sapnuoju“... „Kokia prasmė kažkur eiti“?.. . Ir pilietis A pasuko į šoną.

Kojos lengvai pakilo nuo žemės. Pilietis A skrido lengvai, be jokių pastangų. Kaip lengva plunksna pakibusi amžinoj akimirkoj. „Kad tik tai nesibaigtų“.

Apačioj tarp žolių ganėsi keista žmogysta. Priskridęs arčiau pilietis A pamatė, jog tai pilietis B, nešinas dviems milžiniškais maišais ant pečių.
- Ė, tu sapnuoji, mesk tuos beprasmius maišus ir skrendam drauge!
Pilietis B neatsisukdamas žengė toliau. Sunkūs maišai traukė jo kūną prie žemės, kojos linko nuo nuovargio.
Pilietis A suėmė pilietį B už pečių ir pradėjo purtyti kol sunkūs maišai nukrito ant žemės. Piliečio B kūnas išsitiesė. Jis pažvelgė žemyn ir suprato, kad nepajėgs užsikelti maišų atgal. Pilietis B pravirko:
- Mes lietuviai visuomet sunkiai dirbame... - išlemeno apsėdamas liūdesiu visą pievą.

Pilietį A užplūdo mintys. „Kokia gyvenimo prasmė, kodėl visi turi tiek daug kankintis“?. „Kodėl aš negaliu padėti šiam vargšam žmogui“?  „Kodėl aš jį sutikau“? Apsižvalgęs aplink pilietis A pamatė, kad vėl eina pėsčiomis. Lengvai pašoko, bet skristi jau nebegalėjo...