Martynui

nenurimstantis angelas, įkalintas
svetimam kūne, beviltiškai
bando ištrūkt ardydamas jį į
gabalus
besilupanti oda ir kraujo lašai
mylintis krinta ant Jos krūtų,
pamažu dengia žalsvą paklodę
tepdami ją mažom tamsiai rudom dėmelėm
tylėk... tylėk... tylėk...
aš
tave
myliu... tylėk...
tylėk...
nukritusius gabalėlius šmirinėdama
rankioja žiurkė - visi turim privilegijų

rytą oda vėl ataugs
taip ir neleidus prasikalt
sparnams