Du įspūdžiai iš įsikalbėto Operos teatro stebuklo

1. Prabangus lapkričio vakaras

Ne arfos, sielos stygą liečia pirštai,
Net per skaidrus tas balso skambesys.
Kaip nesustingt, kai trapumu pavirsta
Prasmingas ir bežadis jaudulys.
Ir šviesą tą nešuosi į gyvenimą -
Iš meilės arijų į nerimo naktis.
Kad neužgestų, susupu į atmintį
Ir išeinu. Pro amžiais atdaras duris.

2. Kovo sekmadienio rytas

Mėlynplauke Malvina, ko liūdi?
Aitvarais arlekino virš pasaulio skrendi.
Kai lėlių melsvos suknios sukas scenos garsuos,
Slepia aukso raktelį Buratinas skvernuos
Pažiūrėk: juokias lėlės, žydros gėlės delnuos,
Net ir patys mažiausi saulės kvapą užuos.
Nebaisu ir netikra, jei už salės pūga -
Veda tyliai už rankos mažutėlį mama.
Kai užsidega šviesos, - dar ne viskas, oi ne!
Nors daina pasibaigia, ji sugrįžta sapne

(Be į (iš) kvėpimo šaltinio įspūdžiai neturi nieko bendra)