Dienoraštis VII

Muzika...
Gera muzika...
Be jos mano gyvenimas būtų bevertis.
Dievinu muziką.
Lėtą, greitą, raminančią, gaivinančią, griaunančią, seksualią... Labiausiai man patinka pastaroji.
Lex sako, tokios nebūna. Būna tik seksualūs žmonės šalia...

Mes pradėjom žaidimą. Be pavadinimo...

Mes abu suaugę žmonės. Bet  deja, banalios įžangos veda prie dar banalesnio finalo. Aš to nenoriu... Todėl mes žaidžiame...
Tai labai intriguoja...
Iliuzija, kad gyveni žaidime.
Kol kas, tai tik „ginklų tikrinimas”, iš  serijos „tu man parodyk ką turi, aš tau parodysiu ką moku...”


„Sex is nothing...  Most important thing is how you get somebody into it...”
Į mūsų žaidimą įvelti visi...
Net paniurėlis Karlas, kuris vis dar paišo mane, ir niekada nerodo, nes kiekvienas naujas skečas atsiduria šiukšlių dėžėje...
„You are impossible Tessy.”
„Stop then...”

Bet jis vistiek sodina mane į tą patį seną fotelį arba ant tokios aukštos kėdės, kuri neturi atlošo, todėl baisiai nuskausta nugara.
„Don't move!” (Sadistas.)
Rodos, jį pagavo azartas.
O mane nuovargis.
Bet kadangi esu svečias, ir dar mandagus svečias - tyliu...
„Tessy, you are impossible...”
Piešinys lekia į šiukšliadėžę.

Mes jau visa savaitę Karlo namuose. Keturiese.
Ramybė ima atrodyti tyla prieš audrą.
Tos kalbos prieš miegą... Apie seksualią muziką...
„Music can woke up million buterflies in you stomach.”
Mes klausom „Wicked Game” ir aš jaučiu visus tuos drugelius; žalius, geltonus, juodus ir raudonus - visur... Visame kūne... Žiūriu į Lex akis ir žinau, jis jaučia tą patį...

Aš mergaitė žaidžianti degtukais...