Mano venomis žvaigždės.

Nebūna amžinas ruduo.
Būna amžinas atstumas. Tarp dviejų taškų, vadinamas statmeniu. Ir visi kampai dvigubai suPYkę, skelia mane į dalis. Prie tos jūros, kuri ne iš vandens, o iš bangų. Bet aš tik beveik keliautojas. Aš žinau kur, tik niekad nerandu kada. Kol tau per mažai, aš augu į per daug, nes neberandu kaip keliauti. O man reikia. Pradėti iš naujo, viską iš naujo. Pajausti iš naujo. Šio noro venomis teka žvaigždės. Įsidūrus į pirštą jis kraujuoja meteorais iš tos jūros kur ne iš vandens. Viskas iš kažko. Ar aš iš tavęs? Mano laikas, tai tavo piešiniai. Jis tikras ir tikslus. Niekada nemokėjau piešti. Net tiesios linijos, statmens - atstumo. Viskas buvo taip arti.


Aš susapnavau jos išprotėjusias akis negyvo asfalto aikštelėje, žadančias dar ilgai nepamiršti mano kvapo. Sapnavau kaip ji išeina į man pažįstamus namus, kuriuose nėra nieko kas priklausytų man. O aš, nežinodamas ką daryti, paklausiau kuriame aukšte ji gyvena, nes visi beprotnamiai mūsų mieste tik vieno aukšto. Neatsakė ji nieko, tiesiog stovėjo tokia pat išprotėjusi kaip ir jos akys.


Per tyliai, per naktis, per daug jau visko būna pro langą pažiūrėjus. Kai paklausei, kodėl čia esu, pasakiau kad nežinau. Pasakiau, kad pagal chaoso teoriją aš čia, todėl kad vakar vakare numirė drugelis. Juokeisi tarsi ne iš manęs. O juokinga ir nebuvo niekam iš tikrųjų. Tas rytų vėjas pro ventiliacijos angą tau pasakojo kaip viskas bus toliau, bet tu to net nepastebėjai. Pamišę fotonai po tavo plaukus nešiojo kibirkštis, o mano pamirštas išjungti ausinukas kišenėje vis kartojo “today is gonna be the day”.


Taip arti, kad nebuvo iš kur grįžti.
Kai tu iš bangų - mano venomis žvaigždės.