Leiskite pabūti vaiku...

  Akimirkos valdančios mane. Keliaujančios į nežinią. Ir vėl sugrįžtančios prisiminimuose. Toks paprastas, o kartu ir toks pragariškai sudėtingas šis nevykęs pasaulis. Bet atrodo, kad aš jam sutvertas: su savo nevykusiomis svajonėmis, savo norais, jausmais. Bet kažkodėl esu jame. Aš atkakliai siekiu nepasiekiamo. Ir puolu į beprotybę. Ateina laikas kai turi būti suaugęs. Kaip nekenčiu šios būsenos. Atpalaiduoju savo vaikiškumo ląsteles ir jos užplūsta mano mintis.
  Jaučiu kaip vėl klaidžioju žvaigždėmis. O kažkada taip darydavau kiekvieną kartą kai to norėdavau. Kai svajonės ir viltys užliedavo mane.Norėdavau paliesti mėnulį. Kad ir mintimis, kurios nepaliaunamai plūsta smegenų vingiais. Ir tada viskas išnyksta...
  Ištryniau pasaulį kuris buvo sukurtas suaugusio žmogaus. Grįžau į praeitį. Į vaikystę. Ir liejasi mano vaikiškumas į nežinomą pasaulį, kurį kūriau iš naujo. Gabalėlis po gabalėlio - mozaika dėliojosi. Ar norėtum jį išvysti? Paliesti savo mintimis? Imk ranką ir eime kartu su manimi. Ar matai kaip skęsta saulė kažkur už horizonto? Ar matai ta nuostabiai oranžinį dangų, kurį kūriau ištisą vaikystę? Paukščiai ir visa gamta, ji mano fantazija. Tokių neišvysi pasaulyje kuriame gyveni. Ar norėtum kartu su manimi paliesti žvaigždes?
  Žinau, kad ir vėl kažkas man tvirtins, kad tai naivu ir beprotiška. Kad tai tik iliuzija kuri kada nors pasibaigia, bet kaip gera būti suaugusiu vaiku ir matyti tai ką pamiršo kiti. Kaip atrodo medžiai vaiko akimis. Kaip atrodo gamta kuri gyvena ir nežino, kad esame mes... Leiskite pabūti nors trumpam vaiku, nes aš esu beprotis...