Lojantis šuo, krebždesiai iš virtuvės, pravažiuojančių automobilių garsai ir pypsėjimai- tai nuolatiniai ryto garsai. Tai virto nedidelė monotonija, kuri pradeda varyti mane į neviltį. Kartais klausiu savęs: „ar nebūtų geriau jei iš vis nebūčiau gimus? “. Juk tada nebūtų įvykusi vakarykštė avarija, nebūtų sudužęs keptuvės dangtis, niekas nebūtų nukentėjęs. Ir Marius būtų laimingas. O dabar jis nelaimingas- tai matos iš jo akių, kuriose nebėra kibirkštėlės. Ten likusi tik beviltiška meilė man.
Depresija. Štai kokią diagnozę vakar išgirdau iš gydytojos lūpų. Vidutinio sunkumo. Gydymas būtinas. Jei liga bus negydoma- gali peraugti į šizofreniją, o dar blogiau- vesti link mirties.
O gal tai ir būtų geriau? Numirti? Žinau, tai būtų per daug savanaudiška ir netikra. Numirti. Šio žodžio man negalima ištarti ar net apie jį galvoti.
Guliu ir žiūriu į viena tašką- musės pliktą žymę ant baltos vazos. Joje- tulpės, dovanotos Mariaus. Jų šimtas ar gal net ir daugiau. Žiedas prie žiedo. Ankščiau jos mane džiugindavo. Kai tik ateidavo pavasaris, kiekvieną rytą, po geltoną tulpę rasdavau pašto dėžutėje- nuo Mariaus. Tas gelsvas saulės klonas pakeldavo ūpą visai dienai- iki sekančio ryto. Net nežinau kada tai nutiko- kada apėmė apatija viskam, net tulpėm.
-Laba ryta, Monika.
-Labas, Mariau.
-Na kaip? Kaip jautiesi? Nieko neskauda?
-mariau, depresija tai juk ne atsivėrusios žaizdos ant kūno.
-Bet juk tai žaizdos sieloje.
-Mariau, aš sielos neturiu.
-Tu mane pradedi gąsdinti.
-Atsiprašau, nenorėjau.
-Monika, gal būtų geriau, jei aš atsikraustyčiau pas tave. Juk tavo butas didesnis nei manasis. Ir beto manajam jau baigiasi nuomos sutartis.
-Mano liga juk nėra tik pretekstas kartu gyventi?
-Ne, Monika, aš tave myliu.
- Tikrai? Nuoširdžiai myli šitą beprotę?
-Nuoširdžiausiai, kaip tik gali mylėti vyras.
-net tuo atveju, jei aš tavęs nemyliu?
-Net tuo atveju. Žinau, kad tau dabar yra sunku.
-Ačiū.
-Tu pasveiksi.
„Tu pasveiksi“. Kaip visa tai yra toli. Kažkur beribėje erdvėje klajoja šis žodis „sveika“. Man rodos, kad tokia aš niekada nebebūsiu. Niekada nebūsiu sveika. Fiziškai taip. Po mėnesio nuims ant rankos esantį gipsą. Bet kada nukris gipsas, neleidžiantis mylėti Marių? Kada?