Inercijos dėsnis (1)

Inercijos dėsnis  (1?)

Aš einu per begalinę druskos dykumą. Melsvai balta visur: prieky, už nugaros, kairėj ir dešinėj, lyg žingsniuočiau per milžinišką kadais užšalusį, o paskui sūrstelėjusiu, netirpiu sniegu užklotą ežerą. Jokio medžio, jokio žmogaus ar žvėries, tik bevaisis baltumas.
Nežinau kaip, tačiau kol kas kasdien į vakarą man nuskyla pasiekti kokį kaimelį. Visada daugmaž panašus vaizdas: keli namukai dykumos properšoje. Vienas kitas medis, daržas, šulinys, retkarčiais – tvartai.
Manęs niekad neišveja, man nė karto neatsakė, nors už nakvynę ir maistą  visiškai neturiu ką pasiūlyti, nebent savo rankas, jeigu reikia pagalbos ką nors dirbant. Panašiai ir šį kartą:  nakvynė – prašom, maistas – matote, mes ir pačios labai taupom, duos suvalgyti truputį sriubos dabar, vakare, ir kokią daržovę iš ryto. Atleiskite, bet. Beje, gal atsidėkodamas galėčiau truputį joms padėti? Matote, vyrų čia jau seniai neliko, prisikaupė visokių darbų: reikia kažką sunkaus pernešti, kažką sutaisyti, jeigu sugebėsiu. Aš sutinku: gerai; gal neišeis, bet pabandysiu.
– Jūs turite žemėlapį? – klausia moteris, su kuria tariuosi, nė iš šio, nė iš to.
Jos blyški oda kaip stipriai suglamžytas popierius: raukšlelės, raukšlelės. Ir druska: nors moteris švariai nusipraususi, negaliu atsikratyti įspūdžio, kad kristalai visur – neišplaunamai įlindę giliai į kiekvieną raukšlelę, sluoksniu padengę kūno ertmių sieneles. Gal nuo nuovargio ar alkio trumpą laiką man rodos, kad moteris tai bliūkšta kaip šonuose praplėštas popierinis maišelis, iš kurio byra druska, tai vėl stoja prieš mane kaip buvusi.
– Taip, turiu persipiešęs žemėlapį iš vieno mainytojo, – sakau.
– Ar tas Jūsų žemėlapis tikslus? – ji vėl klausia.
Na, ne, sakau. Atstumai neatitinka tiesos, be to, teko prieiti kaimų, kurių žemėlapyje nėra. A, taip visada būna, sako ji. Reikia persipiešti iš kelių mainytojų, palyginti. Neklausiu, iš kur ji turi žinių apie keliavimą.
–  Gal pabūkit čia kelias dienas, – sako. – Man atrodo, labai greit pasirodys mainytojai. Galėtumėt į jų žemėlapį pasižiūrėt, pasitarti.
Ne, jai niekas nesakė, kad mainytojai ateina. Turinti tokiems dalykams nuojautą. Kelios istorijos, kaip ji kažką pajutusi, o vėliau tai išsipildė. Nesuprantu, ar iš tiesų tiki galinti nuspėti ateitį, ar tiesiog gudrauja, nes sumanė man daugiau darbų ir nori užlaikyti. Šiaip ar taip, sutinku, man jokio skirtumo, kada vėl išeiti.
– O kur Jūs keliaujate? – ji klausia.
– Deeno miestą, – sakau.
Taip, girdėjusi, motina vaikystėje apie jį pasakojo. Tiesa, maniusi, kad tas miestas, na, kaip pasakos vaikams, bet jeigu aš ten keliaująs... Sakau, kad ir aš nesu tikras, ar jis iš tiesų yra.
– Nieko negali žinoti, – ji sako lyg ir truputį atsiprašydama, kad pamanė, jog keliauti galima tik žinant, jog tikslo vietoje – ne muilo burbulas, lyg ir iš patirties įsitikinusi, kad beveik nieko negali tvirtai žinoti.