Laukimas

Sutemo anksti. Už langų blaškėsi vėjai, girdėjosi tolimų varpų gaudesys. Jis stovėjo apšviestas gatvės žibinto ir laukė Jos. Vėjas šlavė lapus, piktai varydamas juos šlapiomis gatvėmis. Pro šalį skubėjo žmonės, nuo lietaus ir vėjo palenkę lietsargių kupolus. Jis laukė. Jos nebuvo. Danguje piktai šaipėsi mėnulis, pro kurį slinko greiti, niūrūs debesys. Jis laukė ir tikėjo Ja. Staiga Jo petį palietė kažkas.
-  Tai Tu?! - paklausė atsisukdamas ir tiesdamas į Ją rankas.
Bet ant peties gulėjo didelis, geltonas klevo lapas. Ji neatėjo...