Per televizorių rodė Marcinkevičių: „Intelektualinės kontempliacijos kontekste... kognityvinio potyrio aspektas... Lietuva... „ - žodžiai skriejo Jonukui į galva.
- „Mama, kai užaugsiu, būsiu kaip jis. „
- „Eik valgyt bulvių košės“, - pasakė mama.
(praėjus kažkiek metų) Jonas sedėjo ant kalvos ir graužė knygą. Puslapiai byrėjo ant žemės. Bet Jonas kentėjo. Jis norėjo atrasti tikrą knygos pasaulį, kad visas vidinis pasaulis virpėtų nuo neišpasakytos galios. Jonas atkimšo alaus butelį. Tik trečias šiandien. Jonui reikės dar penkių, kaip ir kiekvieną dieną, kad taptų toks kaip tikri rašytojai.
- Pilietis, jūs girtaujate viešoje vietoje. - pasakė kažkas mento balsu iš nugaros.
Jonas neatsisuko, jo darbas buvo pernelyg svarbus, kad gaištų laiką dėl niekų. Netrukus žolė pradėjo artėti prie Jono galvos ir jis jau važiavo balta mašina su žalia juosta.
- Gerbiamasis, susirašom visus duomenis ir susimokam baudą.
Jonas tylėjo. Jis žinojo, kad tai negali trukti amžinai, ir tai kada nors baigsis. Žalias žmogus suko ratus aplink vis smarkiau raudonuodamas.
Tuomet jis sustojo ir pažvelgė į Joną nepaprastai šiltu tėvišku žvilgniu, tokiu tikru, kokį Jonas galėjo pajausti tik vaikystėje. Ramiu žingsniu nuėjo prie stalo ir atėjo nešinas didele knyga. Ne tik didele, bet ir turinčią milžiniškų galių knyga. Vienu momentu Joną netgi ištiko dvejonės - o gal ši knyga ir yra toji, kuri mane išmokys? Nereikėjo tuo abejoti. Ne be reikalo ant jos buvo užrašyta: „Vilniaus miesto telefonų knyga“. Jonas įdėmiai stebėjo knygą, žiūrėjo kaip jinai arteja prie jo ir švelniai glostydama prabraukia skruostą. Dar ir dar kartą, kaskart vis stipriau Jonas jaučia kaip virpa visas jo vidinis pasaulis, galva tvinkčioja taip, kad atrodo tuoj sprogs. Begalinė šiluma užliejo Jono galvą po to ir likusį kūną. Jonui neliko jokių klausimų, tik amžinas čia ir dabar.
Atsibudus Joną apėmė jausmas, kad jis ką tiktai buvo atradęs kažką svarbaus, tik niekaip negalėjo prisiminti ką. „Norėčiau bulvių košės“ - pagalvojo Jonas.