Dingęs

Tu nesugrįžai ir mano lūpos dega.
Virš manęs dangus. Raudono laiko juosta,
Tolumoj lietus ir verkia kritęs molas.
Nerašai laiškų, nes  tau per brangūs kodai.
Ir nežiūri atgal, tik horizontas tavo uostas.
Aš tau siunčiu ženklus, slėptus žodžius dėlioju.
Siunčiu vandens paštu, kad gautum smėlio laišką
Kažkas juk ras tave Viduržiemio pakrantėj,
Gal laišką perduos į rankas,
Sėdėsi tu ant svetimų krantų
Ir glamžysi žodžius: sudie, aš išeinu...