Skylėtasis Miestas

Kiekvieną kartą stačiai atsukęs žaliuzes tokį ankstyvą rytą, kai net gaidžiai gėdijasi giedoti, pamatau tą išsižiojusią kaip mėnuo per pilnatį skylę priešakiniame penkiaaukštyje. Stebiu ją jau eilę metų ir ji man išliko tokia pat kasdieniška ir atstumianti kaip ir pirmą kartą. Vis dėl to rytais aš ją visad maitinu vaisiais, popiet – riešutais, o vakarais įmetu knygą – tada ji išsyk susitraukia kaip palytėtos sraigės čiuopiklis ir ištisą naktį iš jos girdėti mistiškai neaprėpiami, duslūs ir pasyviai maištingi klegėjimai, dūsavimai. Ir tik vieną sykį sugebėjau atvynioti plastikines langines, išsiropšti iš tos skylės ir įlipti į ūkanotą rytmečio dangų. To užteko užtildyti jau ir taip bebalsius Skylėtojo Miesto gaidžius.