Ir tada atėjo Ji, panelė VASARA

Ir tada atėjo Ji. Įsiveržė į ofisą lyg uraganas, besiplaikstydama marga gėlėta suknele, kvepianti pienių medumi ir mėtomis. Gromuliuodama pilna burna braškių, guviai kalbėjo:
„Laba diena, kaip gyvenate? Laukėte? Žinoma laukėte, šaunuoliai! Na, greitai visi judam, nesėdim, pakeliam noseles nuo monitorių, valios pastangomis atplėšiam nuo ausų  mobiliuosius telefonus! Vaikine su melsvais marškinukais aname kampe! Taip taip, Jūs! Tai galioja visiems! Ačiū! Kas atsitiko? Neina atkelti sėdynės nuo kėdės? Priaugo? Tuojau, minutėlę. Gerai, kad įsidėjau laužtuvą... žinau, kad skauda - na štai tvarkele! Kaip tai neįsigijote maudimosi kostiumėlio? Dievaži, na čia tai jau apsileidimas, mielieji. Šiais laikais visokių spalvų, visokių raštų ir visokiems gabaritams galima rasti ant kiekvieno kampo. Kinai spėja ir olimpiadai pasiruošti ir maudimosi kostiumėlius gaminti, o jūs nesugebate net nusipirkti... olimpinio solidarumo vardan. Ar būsiu karšta? Brangusis, aš visada karšta. Na nenorėk, kad būčiau tokia, kaip Ispanijoj, ar Egipte. Kainos kyla, šilumos irgi, be to, per daug saulės nesveika. Ar mes pažįstami? Labai malonu, Vytautai, aš panelė vasara! Nubraukiam dulkes nuo meškerių, lagaminų, skrybėlaičių ir lekiam atostogauti! ”.
Išlėkė.
Petras, grįžęs iš Indijos, tris savaites sėdėjo lotoso poza ofiso kėdėje, garsiai zyzdamas „mmm“ ir retkarčiais pakeldamas baltus akių obuolius į voratinkliais apaugusią ventiliacijos angą lubose. Kartais jo gyvą monologą papildydavo kokia iš lauko atskridusi širšė, paversdama viengungišką „mmm“ darniu duetu. Kolegos atsargiai vaikščiojo aplink, bandydami įskaityti paslaptingų garsų kodą. Galop nusprendė, jog žmogaus nebeatgausi, ir metė ši beviltišką užsiėmimą. Klydo. Žmogus sugrįžo. Koks sutapimas! Kaip tik tuo metu, kai ofisan įžengė atsigavęs po atostogų viršininkas.
Asta nusileido iš kalnų. Vargšelė. Pasirodo, aklimatizacija 5 km aukštyje buvo kur kas lengvesnė už tają, 5–ąjame dangoraižio aukšte. Gaila buvo žiūrėti, kaip žmogus blaškosi painiais ofiso koridoriais, panosėje kartodamas: „Reikia keistis, reikia kažką keisti... vyrą, darbą, plaukų spalvą? “. Rytis su Adomu susilažino, kas kris būties kovoje – darbas ar vyras. Prakišo abu. Sutelkusi visas jėgas, Asta griebėsi kardinalių pokyčių ir... pakeitė plaukų spalvą. Sieloje trumpam įsivyravo ramybė, manding, iki kitos kelionės aukštyn, rojaus link. 
Buhalterė grįžo iš Jamaikos. Ilgai dar svajingai žiūrėjo pro langą. Palaimingai šypsodamasi, akylai  sekdavo monitoriaus ekrane blyksinčias Skype žinutes, o, suskambus telefonui, lyg žaibas nerdavo į archyvo kambarį, užtrenkdama paskui save duris. Prikišus ausį prie išdavikės rakto skylutės ir gerai įsiklausius, galėjai išgirsti saldų it lakštingalos čiulbėjimą, šiaip jau nebūdingą tvirtu charakteriu pasižyminčiam pilkajam ofiso kardinolui. Ofisas švieste švietė nuo akinamos šypsenos ir liepsnelių akyse. Ech, beveik Kalėdos - liepsnelės, laimingos šypsenos... Bet šventės kada nors baigiasi: liepsnelės užgęsta, nutyla regio muzikos garsai ir mobiliojo telefono skambučiai, išblunka Jamaikos vaizdai, algos vėl pradeda nebevėluoti. Nėra to blogo, kas neišeitų.
Dizaineris Algis kelias savaites vis repetavo prieš veidrodį įmantrius Australijos aborigenų šokio žingsnelius. Net springdamas vis pasakojo ir pasakojo apie tenykščius stebuklus, nepamiršdamas paminėti metų tyrimo rezultato -  vanduo kriauklėje vis tik sukasi į tą pačią pusę kaip Europoje.
O aš atostogavau kaime. „Kur kur? “, - negalėjo patikėti kolegos. Tarp klajonių po Nepalą, Čadą, Mozambiką, Siriją ir kitus, jau įprastais tapusius kelionių maršrutus, mano pasirinkimas atrodė tikrai egzotiškai. „Gal tai koks nors negirdėtas Atlanto vandenyno salynas? “, - pasitikslino kolega. „Ne“, - pritrenkiau atsakymu ir vis postringavau, kaip galima, gulint dobilų pievoje su smilga dantyse, skaičiuoti debesis, mėgautis baltu sūriu su medumi, lėtai mindžiukuojant akmenuotais keliukais, stebėti, kaip savo „butuke“ kuičiasi gandrai. Išmainiau turistinio lėkimo maratoną, ilgainiui susiliejančius architektūrinius šedevrus, diskotekų šurmulį ir pramogų estafetes į sodrų, rasos prisigėrusį šiųmetinės žolės kvapą. Manot gailiuosi? Nė velnio!