Kaip niekada

Šis rytas – tirščių siurbtelėjimas bandant pasimėgaut paskutiniu kavos lašu
Lengvumas judesių – per podiumą nustriksinčios panelės antonimas
Atgal į lovą griūt vilionė, kaip plukdomų Amerikon tamsiųjų afrikiečių, grįšt tėvynėn šviesus noras
Šis rytas toks staigus, taip kaip simpatizuojančios panelės padavėjui prie kavinės, aukštakulnio nulužimas.

Diena  - iš lovos lipant ne ta koja užminta katė
Ir ji prisimena šią nuoskaudą kaskart, taip kaip bobutės ant suoliuko rusą
Visa diena – tik bandymas paredaguoti, suvyniot į vatą rytą
Taip išmintingai, nepastebimai ramiai, kaip susuka senolis savo ūsą.

Ir tik su vakaru ramybė grįžta, net  rodos išmintis švartuojasi,  kaip laivas Odisėjo pagaliau priplaukęs prie Itakės uosto – noriai.
Žinojimas  kas bus, ironiškas žiūrėjimas į viską –  kaip, mūšiui Žalgirio neprasidėjus dar,  jau iškeltus kryžiuočių pergalingus kalavijus.
Bet neramu kažko – galbūt nakties, kaip šuo nutrukęs nuo grandinės ji, net nežinia kur lėks, darys ką – ar  palos iš tolo tik, ar net užpuls.
Tas keistas keistas jausmas, buvimas mediniu vežimo ratu, tas nežinojimas ar geležį aplink save išlenkęs jis, ar geležis aplinkui apsivijus