užmarštis

pamiršt baigiu save, diena nurimo tyliai,
iš keturių kanjonų kilo šaltis kilo,
žiūrėdamas pro rėmą pilką taško sraigę
į ausį įsileidau kai užburtoji fleita lieja

libretą manyje, tik aš lendu po lova
kur atrandu numestą žiogo smuiką -
žolė nuo pamato akis praaugus moja
toks žalas ir dvilypis raitos senas stogas;

link juodo kamino, kur smilksta cigarilė,
kur katės markstosi ir ūsais braškės želia -
ar vienišas dangus nuo rūkimo aptemęs -
ar aš geriu tave iš sraigės kiauto žalio...