Vėl

Vėl kūdikio riksmas tave sutrikdys.
Lietūs galvą ištrinks balkone.
Sopulingai vėl staugia kalė vieniša,
Praeiviams, praeinantys žmonės, minia.

Nesuvoksi grėsmės ir prasmės atgailos.
Nukryžiavo ir žmogų ir Dievą kartoju.
Vaiko riksmas pažadins, pakvies atgalios.
Reikalinga esi, lauki pragaro, tiksi ir rojuj.

Kai apgaulė klasta sumanys atakuot,
Don Kichotas - kvailys, Don Žuanas - patvirkėlis.
Tu ne ta, jau žydėjo baltai... supratai,
Liko rūbas švarus, pėdos - kruvinos, žvyrkelis.

Paistalai, plepalai ir žiopliai nuolatos.
Kibaldžiuko dalia, skandalingos istorijos,
Tu reikšminga, tave vėl riksme atkartos.
Vėl nešioji savy, laikas eikliai šuoliuoja.

Viskas vėlei ne taip, nebe tie pagardai.
Tau pirmoji naktis, tau vestuvių simbolika.
Uoliai mokais gyvent, nenurimt - pavargai,
Glosto galvą jautri melancholija...