Upė

Man reikia tekėti
tarp akmeniu grįstų tarpeklių
srauniai verstis
ir kuždėti lopšinės nuojautą sykiu
aš visai nematau nei šviesos
nei jaučiu gaivų oro palietimą
aš visa laukiu savo laiko momentą
kol nusvyra kalnynų pečiai
stačiomis vėsiomis kaskadom
ir tada aš matau vakarą
smengantį toli gulinčian klonin
sotinuos erdvės pilnumu
sotinuos nepaliaudama
visą ilgą metą
ir nusileidžiu į išsikvėpusią žolę
lygumos pradžioje
ir bandau ją apglėbti
savo tekančiom rankom priglausti
o ji seka manim
ji vilnija kaip oras
paukščių būry lekiančiam
tiktai aš negaliu pasilikti ir žaisti -
aš regiu savo mėlyno gymio gimdyvę
įsirėmusią rankom į strėnas
ir į ją pasinersiu visa
kaip išėjus