Kambaryje buvo tylu, gal tik, tylokas nenutrūkstantis burzgesiukas. Tačiau tamsa dengė visą kambarį, tik veidas buvo nušviestas vaizduoklio šviesos. Tokioje šviesoje veide neįmatysi gyvenimo vagelių, tačiau nuriedanti ašara suspindi vaivorykštės spalvomis. Vaivorykštės spindulius sugaudau, jie tamsūs. Kitokie būti negali, skausmas ‒ visuomet sunkesnis. Visa tai įsiskverbia į mane ir rezonuoja... Išgirstu mygtukų tarškėjimą - d. r. a. u. g. e. b. a. n. d. a. u. s. u. p. r. a. s. t. i.
Tamsa, skausmas, naktis ‒ tarsi patys ištikimiausi draugai vėl išeina ir dar kartu išsiveda mano nerimą. Lieku vienas... Bet kas gi taip čia šypsosi, kodėl taip gera, iš kur tokia maloni šviesa? Ak tai čia Jos ‒ vakar nepastebėtos gyvenimo šviesiosios spalvos sklinda iš ašarų, iš lūpų kampučių, ištiestos draugo rankos, artimųjų širdžių, mylimojo apkabinimo. Jų tiek daug, nes šiandien Jos gimtadienis.