Vis laviruoju, vaikščioju spygliuota viela,
Aš, ponas ešafotas ir ponia giljotina.
Maža, trapi kaip hidra net vimdo pagalvojus,
Kad laukiam kaip išganymo rytojaus po rytojaus.
Man nieks neduoda taško, man duos tik kablelius,
O jie tupės, kumpom nosytėm šniurkščios, už akių įkyriai klius
Ir nežinau ar, po velnių, aš dar ka nors įžeisiu,
Bet tyliai, viską metus, viduržiemy išeisiu...