.

- Mūsų vaikas bus isterikas.
- Ką čia nusišneki?
- Nu tu rėki vis. Tai va, vaikas ir užaugs toks kaip tu. Isterikas.
- O kaip man nerėkt, kai amžinai viską blogai daro?
- Jis vaikas. O tu isterikė.
- Tu dar nematei kas yra isterikas. – trenkia duris Jolanta ir išeina į virtuvę.
Atsisėdu šalia jos prie stalo, pasilenkiu pasiimt žiebtuvėlį ir prisidegu cigaretę.
- Tai sakai, aš isterikė? – griežtu, kaip visad, tonu paklausia ji.
- Gal atidedam pokalbį? Aš tik pasakiau ką manau dėl Luko. – bandau išsisukt nuo kasdienio nervų gadinimo.
- Lukas dar mažas ir joks isterikas jis nebus.
- Baigiam, gerai?
Rūkom. Jolanta susiraukus, aš mintyse hiperbolizuoju mūsų gyvenimą. Tylim.

Pasiimu vaiką į parduotuvę kartu apsipirkt. Maximoj Lukas pradeda tiesiogine ta žodžio prasme spiegt dėl „Spider Man‘o“ lipdukų.

Grįžęs namo atsisėdu į tą pačią vietą, ta pačia poza. Rūkau.
Taip ir gyvenam.
Isterikuodami.
Ane?