Upelis

Srovena mažytis upelis, atsigaivina šaltiniais ir auga. Jis pradeda nebetilpti po medžiais ir nori ištrūkti iš miško, kad visi jį pamatytų. Upelis tarsi neišsitenka vagelėje, jam neužtenka, kad iš jo atsigertų stirnos, peršoktų kiškiai. Jis nori išeiti į plačius laukus, užlieti pievas, palaistyti dirvą ir tapti gyvybės kūrėju. Platūs užmojai, didingos svajonės, gilėjančios mintys. Vagelė visuomet bėga kartų su upeliu ir vis gilėja. Abiejų sąlytis yra amžinasis tėkmės perpetuum mobile. Bet vagelė nustoja gilėti, upelio srovė silpsta. Staiga vagelė taria:
— Netekėsi manimi ir aš negilėsiu, nevirsi upe, o aš tavąja vaga ir nenukeliausime mes į jūrą, negersi daugiau šaltinių, vanduo tavo sustos, jo negers laukiniai žvėrys ir medžiams augantiems šalia nebūsi skanus. Upeli tu neturi vagelės praradai ją ir esi pasmerktas mirti.