šlipsas

Šlipso skrydis
Gavau aš ne savo gimimo dienos proga
Šlipsą skaisčiai raudoną.
Ne! Bet juk akivaizdu!
Kam man jis? Nesuprantu…
O jis… norėjo žiūrėti, matyti,
Buvo paikas, kaip sniegas, kurį baisu trypti.
Raudonas skaistus,
Kodėl jis toks nekantrus?
Gera pasigrožėti, žiūrėti,
Bet velniam jį man liesti?
Norėjo tik mano kaklą apkabinti,
Jis vienas puoš mane, tokią turėjo mintį…
Prašė, inkštė, kartojo,
Taip gražiai šypsojo.
Akys jo pilkos, sakė: prašau!
Velniai nematė, nesusivaldžiau,
Jis juk neklausė ką sakiau.
Plešiau pakuotę švelniai,
Šlipsas antakį kėlė, šypsojos brangiai, brangiai.
Ir niekaip vis suprasti negalėjo, kad pirštais savo purvinais
Suteršiau jį aš galutinai.
Et, tas jaunatviškas jo maksimalizmas,
Juk jam manuosius reljefus valdyti yra idiotizmas.

O kas man darbo? Ar bedugnei skauda,
Kai kažkas joje prasmenga?


          2002 m.