apie netektį

„Mirtis graži. Mirtis dieviška“, – Antanas Škėma rašė „Baltoj drobulėj“. Gal užteks vaitoti ir nerimti praradus? Mirtis graži...
Epikūras yra pasakęs: „Mirtis žmogui – niekas, nes kai mes egzistuojame, mirties dar nėra, o kai mirtis ateina, tada mes nebeegzistuojame“. Ir niekada negali žinoti, kada bus tavo laikas. „Visi žino, kad mirtis neišvengiama, bet kadangi ji nearti, tai niekas apie ją ir negalvoja“, – pastebėjo Aristotelis. Juk beveik įprasta – miršta dažniausiai seni žmonės. Sunykę. Su suglebusia oda ir senais prisiminimais, jeigu dar geba ką nors prisiminti. Bet ar matei, koks gražus yra senas žmogus, kurio kiekviena laiko išvagota raukšlelė mena praeitį, patirtį...? Ar matei seno žmogaus akis? Gražias akis?
Medžių lapai rudenį krinta. Ir jie miršta. Jų mirtis graži, spalvota! Rožė sode. Ją nuskinsi – nužudysi. Ji nuvys, bėgant laikui, sudžius. Ar matei? Ji graži ir gyva ir mirusi! Sakoma, kad nieko nėra amžino. O vis dėlto yra. Dinozaurai išnyko, kada nors išnyksim ir mes, išnyks Žemė. Amžinas mirties ratas – nykimas neturi pabaigos. Viena mirtis – tragedija, milijonai mirčių – statistika. Ar žinai, kiek jau numirė padarų, kol skaitai? O kai baigsi skaityti, kiek mirs? „Širdis sustoja, laikas eina“, – dainuoja grupė „Siela“. Ir taip be galo: amžinas ir laikas.
„Kiekvienas žmogus gali pergyventi pasaulio pabaigą, tatai vadinama nusivylimu“, – rašė V. Hugo. Ar gali būti kas nors baisiau už artimo praradimą? Kaip reikės be jo gyventi? Ir pats galiausiai nusivili gyvenimu, pamatęs jo trapumą, laikinumą, viešnagės trumpumą šioj Žemėj. Bet argi tai nėra egoistiška? „Ką AŠ be jo darysiu? “, – tokios mintys atakuoja, mąstant apie velionį? Bet kodėl negalvojame apie mirusįjį: kaip jis dabar...? ar jaučia ką? ar mato? Kodėl negalime pasidžiaugti laiku, praleistu su tuo, kurio dabar nebėra šalia? Kodėl negalime džiaugtis, kad apskritai turėjome galimybę tą žmogų pažinti? Jo tik nėra čia. Kodėl taip skaudu žinoti, kad jo niekada šalia ir nebus? Jis neapkabins, nebegamins maisto ir nevairuos automobilio, neglostys tavo plaukų, nepasibels į duris, neužeis... Bet jis bus. Žmogus gyvas tol, kol jį prisimena.
Gal gali gyventi ir medžio lapas? Tas, kur nukrito vakar už lango. Paimk ir saugok. Jei nori, kad gyventų žmogus, saugok prisiminimus apie jį. Medžio lapas bus toks pat ir po kelių dešimčių metų, o ar tą, kuris vakar mirė, taip pat prisiminsi po tiek pat laiko? Ar jis šypsosis tavo atminty? Ar prisiminsi jo šypseną?
Mirtis įkvepia kūrėjus, rašytojus, romantikus... Gražu ne tik tai, kas estetiška: kario pasiaukojimas dėl Tėvynės. Niekada nesulaikytum savižudžio, jeigu jis tvirtai apsisprendęs, ryžtas ir tikslo (šio atveju, mirties) siekimas – gražu. Viskas anksčiau ar vėliau baigias. Staiga ar pamažu – nesvarbu. Baigias. O baigtis gali būti graži: žvaigždžių kritimas, ugnies liežuviai, ledo tirpsmas, rudeniniai lapai, pamažu vystančios gėlės ir ne tik tai....
Dauguma religijų kalba apie amžinąjį gyvenimą. Tikintiems galbūt lengviau susitaikyti su praradimu. Reikia mokėti matyti nykimo grožį. Vienas žymus revoliucionierius liepė „mokytis mokytis mokytis“, bet neliepė išmokti.
Visi bijo to, ko pakankamai nepažįsta, bet kita vertus, nežinomybė – palaima. 1941 m. vienas vaikinas žydų gete parašė eilėraštį:
Nuo rytojaus būsiu liūdnas,
Nuo rytojaus.
Bet šiandien – šiandien būsiu patenkintas;
Ir kiekvieną karčią dieną tarsiu:
Nuo rytojaus būsiu liūdnas,
Šiandien ne.
Ar nebūtų geriau, jei kiekvienas galėtų rytdienai atidėti sunkumus, liūdesį? Vis rytoj rytoj... Gal to liūdnojo rytojaus taip ir nesulauktume? Nešvaistykime laiko kentėdami. Nežinia, kada išmuš mūsų valanda. Kiekviena diena, valanda ar sekundė yra ypatinga. Ko nėra, to nesugrąžinsi. Džiaukis gyvenimu, kol dar gali. O kai ateis laikas... „Tuo, kuo esi, aš jau buvau, tuo, kuo dabar esu, tu būsi“, – įrašas antkapyje.