Sunaikinai...

Sunaikinai prasmingą tylą ryto,
Sulaužei ištiestas rankas beržų,
Ir nematei-šią naktį melas krito
Iš neapykantos akių...

Sumynei dievą, kritusį po kojom,
Vertybes apšaukei gyvenimo melu...
Ir kryžkelėj, kurioj sustojom,
Tu vadinais žmogaus vardu...

Sutraukei šventą meilės juostą,
Senolį klūpantį šaukei kvailiu...
Ir nejauti, kaip žemė juosta
Nuo paniekos laužų...