Sargas

mano žvėries nasruose
krištolu spindi vasaros ašara
jis bijo sukrutėti
kad nesudužtų
nes tada ateis naktis
kokių jau daug buvo
be sapnų ir pilna ilgakojų vorų
nemigos kareivių
saugančių tuos kuriuos
tik vakar liūdesys aplankė
toks piktas ir grėsmingas
it Damoklo kardas
jis bijo tos nakties
kad klastūnas vėjas neatpūstų
dar vieno žuvėdros riksmo
smingančio kaip strėlė
ne Amūro