Tikrasis veidas

Viešoji nuomonė - galingas įnagis, nes ji gali sužlugdyti arba išaukštinti. Būtent todėl mes stengiamės  patikti vieni kitiems ir galų gale tampame nuo to priklausomi - mums pradeda rūpėti kas ir ką apie mus galvoja ar kalba. Štai kodėl prieš išeidami iš namų žmonės atidžiai apžiūri save veidrodyje, kritiškai vertina save, galvoja, ką pasakys kiti apie jų išvaizda - štai kur slepiasi didžioji tuštybė. Bet juk būti priklausomam nuo aplinkinių nuomonės taip kvaila ir paisydami jos žmonės tampa beždžionėmis su drabužiais, meldžiančiomis pripažinimo. Jie taip nori patikti didžiajai daugumai, kad barstydami paskutinius savo orumo trupinėlius tarsi sako: ''prašau, kas nors, paglostykit mano savimeilę, pasakykit ką nors gero apie mane, apie mano išvaizda... '' Kogero taip pasireiškia bandos instinktas - noras būti pripažintam ir baimė būti atstumtam.
Tas perdėtas reagavimas į tai, ''ką kiti pasakys'' (pranc. qu'en dira-t-on) yra šlykštus, o viešoji nuomonė išties dažnai būna klaidinga ir niekada nieko neapibūdina objektyviai.
Keista, bet žmonės turi liguistą polinkį kažką užkelti ant pjedestalo  ir  pradėti fanatiškai garbinti tą objektą, primesdami jam  idealo įvaizdį, kurio iš ties tas objektas nevertas, tačiau niekas nesipriešina ir visi toliau nuolankiai keliaklupsčiauja. Štai kodėl  perpratus žmones, jais taip norisi šlykštėtis, atstumti juos... nes jie yra tik savo susikurtų įvaizdžių vergai, pamaldžios marionetės - jie garbina tai, ką garbina didžioji dauguma, nekenčia to, ko nekenčia visa pilka masė ir baimingai žvelgia į tą didelę žmonijos tuštybę - viešąją nuomonę...