Egiptas. Fotografuoti griežtai draudžiama

„Gerbiami turistai, malonėkite mūsų muziejuje nefotografuoti, nefilmuoti ir nesinaudoti mobiliaisiais telefonais. “ Gerbiami turistai dažniausiai neklauso griežtų muziejų nurodymų ir slapčia, kai apsauga nepastebi, fotografuoja kas po ranka pakliūna, kas blizga, kas gražu ir kam blykstės nereikia... arba trumpai susigėsta, ta pačia blykste per muziejaus kampus netyčia taukštelėję (gudriais mobiliaisiais, negudriomis „muilinėmis“, gudriais, bet nedideliais rimtesniais fotoaparatais). Ir kai visi tikisi, kad, nepaisant grėsmingų ženklų, perspėjimų bei kitų grasinimų, pavyks ką nors atsargiai vizualaus iš Kairo nacionalinio muziejaus pavogti (gaila, bet Tutanchamono auksinė kaukė tuo metu vieši Berlyne), labai skarota, bet besišypsanti gidė iš visos grupės į paprastą nereklaminį maišelį surenka visas vaizdo fiksavimo priemones. Be jokių ginčų ir arabiškų derybų. Todėl lieka tik viena fotojuostelė, išfotografuota Kairo nacionaliniame muziejuje nelabai slaptu, bet įsivaizduojamu fotoaparatu (juostine „muiline“):

Kadras Nr. 1 – didysis didžiojo Nilo planas, kabantis ant sienos. Vaizdas sujudėjęs, trūksta šviesos, daug žmonių galvų ir Nilo nežymus brūkšnelis nuo lankytojų pakaušių aukštyn kažkur nuo Luksoro aukštyn, pablukusios Viduržemio jūros link – palubėn.

Kadras Nr. 2-5 – salė, kurioje daug akmeninių pilkų sarkofagų. Kadangi tai pačios pirmos aplankytos salės, visi sarkofagai atrodo labai įdomūs, įspūdingi ir verti kokių penkių kadrų. Nuotraukos išeina nykios, jokios konkrečios detalės, daug nesufokusuoto pilkumo. Bet juntamas labai sąžiningas turisto smalsumas.

Kadras Nr. 6–7 – spintelės su eksponatais Egipto muziejuje Kaire, kurios išties yra įspūdingos. Jeigu vaikystėje kas nors būtų leidęs fotografuoti ekspoziciją Tado Ivanausko muziejuje arba VU gamtos fakultete esančias spintukes ir tai, kas jose paslėpta, tai būtų kažkas panašaus. Tik čia dar užkabintos senos spynelės ant durelių – vis dėlto čia Egipto muziejus, todėl apsauga labai rimta. Kitoje nuotraukoje nesimato beveik nieko, tik labai stori mediniai spintelės rėmai, kurie trukdo įžiūrėti smulkius eksponatus... ir šį kartą tai dulkės, o ne sufokusavimo ar apšvietimo stoka...

Kadras Nr. 9–12 – iš tų pačių ekspozicijų salių – dūzgiančios senos liuminescencinės lempos... ir pageltę ar pažaliavę stoglangiai.

Kadras Nr. 13 – labai smulkiai išpaišytas papirusas, jame pavaizduoti stori katinai, visai ne tokie, kaip jų tos įžymios nuo karščio ir prekybos sukūdusios juodos ir visokių kitokių atspalvių masiškai suvenyrinėse tiražuojamos statulėlės („pirk pirk, mielasis turiste, tikras bazaltas, pats vakar skaptavau“ – ir nekreipkite dėmesio į plastmasės liejimo formos žymes, įsispaudusias katinui po uodega...). Papirusiniai katinai eina ant užpakalinių kojų ir priekinėse letenose neša peles, didesnes ir riebesnes už juos pačius, su didelėmis apvaliomis ausimis... apvalios pelių ausys beveik didesnės už jas pačias – visiškas Disnėjaus personažų prototipas tik išpaišytas keli tūkstantmečiai prieš mūsų erą... animaciniai proseneliai...

Kadras Nr. 14 – liūto snukutis ant krėslo rankenos iš Tutanchamono kapo... akys skaidrios... praeinant pro šalį nešvariai, bet ilgesingai blyksteli.

Kadras Nr. 15 – tas pats liūto snukutis, tik iš kitos pusės, kadras per tamsus, todėl nieko nesimato. O virš jo nosies – eilinį kartą – negailestingas fotoblykstės pėdsakas įspaustas.

Kadras Nr. 16 – žvėrys ant Tutanchamono lovos ar apeiginio krėslo, o gal neštuvų rankenų – labai gąsdinančiai išsižioję. Aha, gąsdinate, o kieno nuotrauką mačiau knygelėje apie Egiptą, kurios pavadinimo dabar niekaip nepamenu. Aha, išsigandę tenai, išsižioję, nepagarbiai apvirtę ir nepagarbiai nespalvoti? Tarp padrikai suverstų numautų karališkų vežėčių ratų. Kur tada jūsų auksas buvo ir įžūlumas? Dabar patogu didžiuotis savo mišria kilme: hipopotamo galva, krokodilo kūnas ir leopardo grakščios kojos...

Kadras Nr. 17 – auksiniai papuošalai iš Tutanchamono kapo, ypač smulkūs, neįtikėtinai kruopščiai padaryti auskarai. Jeigu nuotrauka galėtų būti dviguba, šalia visų šitų juvelyrinių originaliųjų smulkmių vertėtų nufotografuoti aukso pardavėjo tradiciniame kurorte šypseną, prasišviečiančią nuotraukoje iš apačios, kaip foną (tokia šiek tiek dviguba ekspozicija). Tik būtinai reikėtų paprašyti sutikimo tą nuotrauką čia aprašyti.

Kadras Nr. 18 – kurio paaiškinimas galėtų būti: „Negalima eiti per sales prieš laikrodžio rodyklę, nes tada už išgąsdintus vaikus ir jautresnes moteris mes neatsakome. “

Taigi, kadras Nr. 19 – išgąsdintos moterys arba vaikai, arba jautrūs turistai.

O tada kadras Nr. 20 – labiausiai bauginamas eksponatas – faraono ir jo žmonos statulos, bet fotografuotos iš už nugaros, o ne iš priekio. Tos statulos kažkada buvo subyrėjusios į gabalus, vėliau surinktos ir suvertos ant virbų – trūksta nemažai jų detalių, o iš nugaros jos atrodo lyg koks netyčinis holivudinis kyborgas... (blanki šviesa skverbiasi iš priekio pro jų duženose esančius trūkstamų detalių plyšius, taip galėtų panašiai skverbtis šviesa pro muliažinius griaučius...).

Kadras Nr. 21 – faraono galva, pusiau kyšanti iš dėžės, tikriausiai kažkur buvo išvežta (ant dėžės visokie nurodymai pakuotojams, išpakuotojams ir kitiems, tarkime, oro uostų darbuotojams ir ne tik), dabar grįžo, bet išpakavimo nurodymų ant dėžės nėra, tik transportavimo ir supakavimo, todėl kyšo pusiau drožlėse ir dėžės draiskanose paskendusi.

Kadras Nr. 22 – nebaigtas Nefertitės portretukas. Pamirškite viską, ką žinojote apie tobulas Nefertitės žymiojo portreto spalvas, ir tai, kad vokiečiai jo niekada negrąžins net į naująjį Egipto archeologijos muziejų. Čia reikia ramiai grožėtis dykumos šviesos ir atspalvio akmeniu, ryškėjančiais bruožais ir kryžiukais bei taškučiais, juodu senoviniu žymekliu pažymėtais ant jos kaktos ir skruostų, – būsimos veido išraiškos žemėlapiu.

Kadras Nr. 23 – užrašas pirmame aukšte: „Išsinuomokite audiogidą tokiomis, tokiomis arba dar tokiomis kalbomis“. (Atsitiktinai nuspaustas aparato mygtukas, kadras nevertas dėmesio, bet patarimas vertas dėmesio, nors turistas taupusis vulgaris lituanus tokiu patarimu niekada nesinaudoja, nes tai tėra visiškas negausių pinigų mėtymas į orą…).

Kadras Nr. 24 – užrašai prie eksponatų... (juk reikėjo tikriausiai išsinuomoti audiogidą…). Neverta tikėtis, kad prie kiekvieno eksponato bus aprašymas – prie vienų yra, prie kitų – ne. Atsitiktine tvarka. Įdomiausia, kad galima įtarti – pagal popieriaus pageltimą, šriftą, maketavimą, rėmukus, į kuriuos tas aprašymas įdėtas, kad jis tikrai jau kokį vieną kitą karą bus pergyvenęs... kalbos, žinoma, tik anglų ir prancūzų, o kartais tik pastarųjų... todėl šiame kadre – senašriftis prancūziškas eksponato aprašymas.

Kadras Nr. 25 – koridorius (arba salės pakraštys), visai netikėtai virstantis tarnybinėmis patalpomis. Nespėja pasikeisti užrašai iš pasakojamųjų ir perspėjamuosius, kad čia jau ne turistams. Tik statulos nugręžtos į sienas ir sarkofagai bei jų likučiai išdėlioti nereprezentacinėmis linijomis. Toliau vis daugiau dulkių, sumaišties ir lempų stygius. Ir nieko fotografuotino. Net automatinei blykstei čia per tamsu.

Kadras Nr. 26 – į stendą atsirėmęs apsaugos darbuotojas. Nuotrauka negali perteikti garso, bet jis švilpauja, po riebiais jo riešais išdėlioti vitrinoje smulkutėliai eksponatai, kuriuos reikėtų apžiūrėti pro didinamąjį stiklą. Bet kam tas didinamasis stiklas, jeigu pro apkūnųjį darbuotoją neįmanoma prasibrauti iki stendo. (Nuotraukoje nugara ir dalis dešiniosios rankos – tik tamsiai susiliejusios niūrios uniformos spalvos.)

Kadras Nr. 27 – „stalo žaidimai“. Smulkučiai, gražūs, beveik tobuli.

Kadras Nr. 28 – didelis muziejaus planas. Bandymas pagal vizualųjį planą susigaudyti Egipto muziejaus salės primena pirmą dieną Vilniaus universitete, kai prie Filologijos fakulteto plano suvokiu, kad nei auditorijų planas, nei pavadinimas neatitinka realybės...

Kadras Nr. 29 – beždžionėlės mumija, šalia jos – šuns mumija... šuo ją puola iš už nugaros. Beždžionė užsidengusi galvą priekinėmis letenomis. Tačiau kompozicija netikra – muziejaus darbuotojų sugalvota. Kita vertus, ką tokioje pozoje galima veikti be grėsmingos šuns mumijos virš galvos? Miegoti? Laukti nukrentant kaktuso vaisiaus nuo medžio? Bijoti kažko?

Kadras Nr. 30 – žinoma, kokia čia fotojuosta be katinų mumijų? Be visų jų išgąsdintų akių bei kvailų šypsenų. (Nuotraukoje vaizdas šiek tiek „paplaukęs“. Šalia fotografuojantis turistas nustato 800 ISO jautrumą gudresniame fotoaparate, ir dviejų katinėlių rusvos įkapių drobulės įgauna grūdėtą faktūrą.)

Kadras Nr. 31 – vaizdas iš antro aukšto balkono: milžiniškų grupių būriai, kaip gyvūnėlių kaimenės. Ne, tai nėra muziejus, kuriame galima ramiai, svajingai ir šiek tiek vienai cimpinėti tarp senųjų grožybių. Kita vertus, kur grupė būriuojasi, dažniausiai ten dėmesio vertas eksponatas... nors tai ir trukdo objektą apžiūrėti. Tai masinis grožėjimasis, tai lyg priverstinis masinis istorijos kartojimas: „Pažiūrėkite į šitas baltas moters rankas; pažiūrėkite į šitą sarkofago išlinkimą; pažiūrėkite į jo akis, ar matote jo akis? “

Kadras Nr. 32 – „pažiūrėkite į jo akis“. Siaubą varantis rudos statulos stiklinių akių žvilgsnis yra nenufotografuojamas, jį užgožia apsauginio vitrinos stiklo atspindys.

Kadras Nr. 33 – vietoj labai dėmesio vertos statulos nuotraukos, kadras, kurį pakoregavo kito meno mylėtojo ranka, neaišku, ar lietuvio, ar italo, mat dvi grupės susiduria prie eksponato; jeigu fotoaparatas įrašinėtų garsą, tai aplinkui dar girdėtųsi dvikalbis gidų riksmas. O kadre telieka žmonių sumaištis ir klaustrofobinis išgąstis.

Kadras Nr. 34 – žmonių eilė, vingiuojanti laiptais aukštyn nuo rūsyje esančių tualetų. Dauguma norėtų, kad jų nefotografuočiau.

Kadras Nr. 35 – laikrodis, brėžiantis likusias tik devynias minutes, penki keliai iš fojė į visas muziejaus sales, penki galimi paskutinio greito apibėgimo variantai.

Kadras Nr. 36 – ir šviesos pluoštas pro šeštąsias – išėjimo – duris, pro apsauginių pečius bei galvas, pro dar neįprastus cypiančius apsaugos vartus, ir pro žmones, besigrūdančius paskutinės – suvenyrinės-prekybinės salės link …

Kadras Nr. 37 – kadras, kuris kartais juostose būna, o kartais ne, bet šį kartą yra – po praėjusio lietaus laša vanduo nuo liūto-sfinkso snukučio.

Aparatas tyliai dūgzdamas persuka nelegalią juostelę. Nulinis laikas. Skarota arabė gidė besišypsodama išdalina konfiskuotuosius aparatus. Po lietaus švysteli saulė ir nuslenka drėgno sfinkso-liūto nugaros atbraila. Atmintyje įsirašę vaizdai po truputį nyksta lyg neatsargiai apšviesti fotojuostos kadrai.