visos naktys ant skepeto balto

neturiu aš šiam vėjui natų
ir net nuometo nakčiai užmesti
pro tylėjimo skylę lendu
tris kartus savimi apsimetęs

tris dešimtmečius kartais ramu
o perniek tiek vandens nutekėjo
mano vyzdžiai-vabzdžiai, jais tikiu
nors buvau neregys-praregėjau

nors girdėdavau kartais koktu
būti vienišu juodvarniu  naktį
smilkstant rūkui iš slėnių šiltų
noriu grįžulo šerdį patepti

ir kinkytais žirgais be pėdų
kaukšint skrabalo tūtai į dagtį
origamiu link tavo jausmų
o po to tik sudegti sudegti