Savaitė

Nevertini gyvybės.
Laikaisi įsitvėrusi kasdienybės.
Lyg namie sėdėtum
Su sienom keturiom klabėtum
Ir jos tau šnabždėtų
Jog svajoji būti su kuo nors...
Puvėsiai ant sienos geltonos.
Užuolaidos pageltę nuo saulės klaikios.
Namų apyvoka prasta
Taburetė sulūžus kampe.
Lūpos išdžiuvę
Burna lipni
Švarus vanduo ...
Kur tau?
Kai vamzdžiai apėję rūdim.
Amaretas ant lupų sudygs
Veidas ant taros stiklinės
Tau šieps dantis...
Ir tada suprasi kad į dėžę reikia sulyst.
Vorai tau pievoj virvę suręgs...
O ranka pasalūnė ant kaklo ją užmes...
Pasistiebsi ant kojų pirštų numintų
Ir krisi kol gyvybė
Lyg virdulys, vandeniui užvirus, išsijungs.