Roland Barthes strapsnis „Autoriaus mirtis“

Straipsnyje nagrinėjama riba, kur autorius išnyksta ir koks yra (jei išvis yra) autoriaus ir skaitytojo santykis, kokia įtaką daro klasikinė kritika.

Galime nusibrėžti schemą, kurioje matyti priežastis, atsiejanti autorių ir jo rašymo autobiografiškumą nuo paties kūrinio ir skiria dar didesnę ribą tarp autoriaus ir skaitytojo (juk kūrinys skaitytojo negali būti perskaitytas iki galo).
AUTORIUS – KŪRINYS – SKAITYTOJAS
(patirtis, asmenybė/individualūs bruožai, aplinka) – veiksniai, formuojantys šiuos tris objektus (tradiciškai mąstant).

Jei S. Balzakas mums rašo apie moterį ir jos paveikslą detalizuoja, ar tai reiškia, mums kalba moteris?
Ar S. Balzakas įsivaizduoja esąs moterimi?
Ar tiesiog bando rašyti taip, kaip įsivaizduoja tą moterį besijaučiant?
Ar jis gina feminizmo idėjas?

Skirtinga lytis, amžius, vaizduojama patirtis…Visa tai autoriui plaukia iš jo sukurtosios realybės, tačiau kiek ji yra reali?

Str. autorius teigia, jog rašymas prasideda ten, kur visa susimaišo, visas identiškumas prarandamas, ten, kur miršta pats autorius (pažodžiui –,, autorius įeina į savo mirtį”). Taip atsitinka visada, teigia R. Barthes. Toks fenomenas iškyla tada, kai dingsta kalbantysis, naratorius, jis tampa mediatoriumi, šamanu, jungtimi tarp kūrinio ir skaitytojo. Autorius yra moderni figūra,, mūsų visuomenės produktas, pasirodantis nuo viduramžių su anglų empyrizmu, prancūzų racionalizmu ir reformacijos pasitikėjimu asmenybe.

Autorius karaliauja literatūros istorijoje, rašytojų biografijose, interviu, žurnaluose dienoraščiuose bei memuaruose. R. Barthes teigia, jog tradiciškai kultūroje autorius tironiškai karaliauja savo asmenybe, biografija, gyvenimu, skoniais, aistromis. Bet kokio kūrinio aiškinimas atsiremia į žmogų, jį sukūrusį ir sukasi aplinkui tą asmenį, daugiau ar mažiau kūrinį traktavimas patį kūrinį laiko fikcijos alegorija, balsu vieno žmogaus, tuo autorius bando mus įtikinti.

Nors paties autoriaus būvimas išlieka įtakingu, tačiau gana daug autorių tai patys stengiasi paneigti. Malarmė neabejojo reikiamybe surasti tokio) s kalbos pakaitalą ir kalba, kuria yra kalbama nėra autoriaus kalba. Pasiekiamas toks taškas, kuriame vaidina pati kalba, bet ne,, aš”. Malarmė poetikoje slopinami autoriaus rašymo tikslai ir tai naikina skaitytoją, jo vietą šiame vyksme.

Prustas savo epui suteikė moderno stilių. Vietoj to, kad į romaną įdėtų savo gyvenimą, kaip kad yra visad tikimasi, jis pavertė savo gyvenimą darbu, kurio pavyzdys ir  modelis buvo toji pati knyga.

Siurrealizmas kalbą suprato kaip kodą.

Lingvistikai, autorius yra nė kiek ne daugiau nei rašymas (jei kas parašyta tai norint įskaityti ieškoma autoriaus, įžvalgų jame), tik įvardijimas,, aš” yra ne kas daugiau pasakymas, kad tai esu aš, kalba sukuria tai, kas įvardijama kaip jau esama. Kalba nepažįsta,, asmens”, ji pažįsta,, subjektą”, o jos subjektas yra tuščias, nes jo realumas yra ir turėtų būti abejotinas.

Autoriaus pašalinimas (Brechtas pasakytų,, distancija”) absoliučiai transformuoja modernų tekstą. Kai autoriumi tikima, jis ir jo kūrinys suprantami kaip stovintys vienoje linijoje ir skiriami laikais - prieš ir po. Tikima, jog autorius tiki savo knyga, joje rašomomis tiesomis, kenčia su jomis ir už jas. Modernus gi rašytojas rašo čia ir dabar (jei rašytum savo patirtį jos teužtektų knygai ar dviem), o ne prieš ir po.  Net neturėdama savo šaknų/istorijos kalba turi savo kilmę ir patirtis ir moderniam autoriui ji suteikia peno, kalba pati už save, yra kaip priemonė kurti, neišsenkamas šaltinis.

Žinome, kad tekstas nėra Dievo-autoriaus žodis, bet daugybę faktorių įtraukiantis laukas, erdvė, kur susiduria daugybė rašymų ir nė vienas iš jų nėra originalus, maišytas grynas. Tekstas yra nesuskaičiuojamų kultūrų centrų citatų audinys.
(naujųjų laikų modernus požiūris, kai viskas atrasta ir nebėra nieko naujo, naujos tiesos yra gerai pamirštos senos tiesos, o nauja galima sukurti tik maišant seną).

Sekant Bodleru galima teigti, jog autorius nebekovoja su aistromis, jausmais, juokais, įspūdžiais, tai verčiau yra didelis žodynas, patirtys, kuriomis jis piešia (naudojasi kaip būtomis realybėmis, jau nešančia pasakojimus savyje). Gyvenimas nedaro nieko kito kaip tik imituoja knygą ir pati knyga tėra ženklų rinkinys, pats imitavimas atidėtas vėlesniam laikui.

Kai autoriaus nebėra kūrinio iššifravimas tampa nebeįmanomas, tad tokia koncepcija kritikai labai tinka. Pasitelkiama laisvės, visuomenės, istorijos, psichologijos hipotezės ir kūrinys paaiškintas, vėl išnyra autoriaus reikšmė ir būtinybė kritikams.

Aiškinant kūrinį kaip įvairenybių ir patirčių audinį viskas turi būti paaiškinta, bet niekas nepalengvinta, galima sekti struktūrą, pereiti iš vieno lygio į kitą, bandyti suprasti jį kaip reikšmių sistemą. Čia svarbu tai, kad šis revoliucingas kelias atsisako paklusti Dievui-autoriui ir jo hipotezėms: priežastims, mokslui, teisei.

Kaip ir Balzako sakinyje apie moterį, niekas, joks asmuo nekalba, tai šaltinis, ir tai jo balsas, nėra jokios tikros vietos, tikrovės, kuria tampa tekstas kai jau jį skaitome ir norime pajusti kaip beatodairiškai tikrą, pritaikyti savo realybei, savo laikui.

Baigdamas savo straipsnį R. Bartes pateikia J. P. Vernant  atliktą tyrimą su absoliučiai dviprasmiška graikų tragedija, kurios tekstai pripildyti dviprasmiškų žodžių, kuriuos veikėjai supranta klaidingai ir tas nesusipratimas yra amžina nesusipratimų tragika, tragedijoje yra kažkas, kas supranta abi dviprasmiškų žodžių prasmes, girdi tai, ko negirdi kurtieji veikėjai kalbantys su juo ir tas kažkas yra skaitytojas. Teksto daugialypiškumas yra skirtas skaitytojui, jo supratimui bei patirčiai. Tai skaitytojas yra toji erdvė, kur visos citatos įsirašo be jokių praradimų ir teksto vienybė ir daugialypiškumas funkcionuoja ne savo prigimtimi, o savo paskirtimi (skaitytojas, jo išprusimas bei patirtys, tačiau str. autorius šių bruožų nemini, jam skaitytojas – tyras grynuolis). Tikslas – skaitytojas.

R. Bathes pastebi, jog klasikinė kritika niekada nekreipė dėmesio į skaitytoją, jai vienintelis asmuo literatūroje buvo rašytojas, o dabar mes nesileisime kvailinami ilgiau. Svarbu peržengti mitą ir taip autoriaus mirties kaina gimsta skaitytojas.