"Tikriausiai taip turėjo būti..."

Atnešk man savo Laimę.
Žinai, aš noriu padaryt iš jos didžiulį Liūdesį,
Noriu, kad kentėtum...
Noriu, kad pajustum, ką reiškia viską prarasti.
Parodyk man savo Pasaulį.
Ir jis bus pilnas Skausmo.
Netekęs savo privatumo, praradęs paskutinę Viltį atgauti viską, ką atėmė vienintelė klaida.
Kuo taip ilgai beviltiškai tikėjai...
Prašau, nusišypsok.
Kad paskutinį sykį matyčiau Tave laimingą.
Dabar pažvelk į Naktį...
Į juodą skausmo ašarom verkiantį dangų.
Kuriame ir šianąkt nematyti nei vienos žvaigždės.
Matai, šianąkt dangus kažkuo man primena tavo Likimą...
Tik argi tai galima vadinti Likimu..?
Leisk man paskutinį kartą pažvelgti į Tavo akis.
Noriu, kad mane atsimintum.
Noriu, kad vėliau man galėtum atleisti.
Kadanors... Tikiu.
Geriau tikėk, kad taip turėjo būti...
Juk kažkas viską sprendžia už mus.
Įsiklausyk... Į savo Amžinybės dainą.
Įsiklausyk. Tegul ji tau visada primins mane.
Šįkart, paskutinį kartą, leisiu tau pirmam užpūsti žvakę,
kurios liepsna jau niekada nedegs...
Dabar miegok... Klausyk savo Amžinybės dainą...
Nustojęs lyti lietus nepastebimai nusineša Tavo sielą...
Kažkur danguje įsižiebia žvaigždė...