Laiškas draugams ir artimiesiems

Draugai ir artimieji,

jaučiu, kad atėjo laikas jums padėkoti. Daugiau tokios galimybės negausiu. Anksčiau sutikęs žmones atsidurdavau nepatogioje padėtyje. Ne tik negalėjau pasakyti, ką norėjau, bet ir ką jutau ar galvojau. Tačiau jūs man padėjote suimti save į rankas, jūsų neįkainojami patarimai padėjo man pasikeisti. Sutikęs nepažįstamuosius jaučiau kažką daugiau, ne tik nervinausi. Ir ta mažytė kibirkštėlė gelbėjo mane ne vienoje situacijoje. Galvodavau, jei pasakysiu nesamonę, aš tikrai kentėsiu. Iškart skaudėdavo. Tačiau visa, kas pasakyta netaip, leido man peržengti save, mokytis iš klaidų, ir taip mano šarvai storėjo.

Bet tai, kad tokiam nevykėliui ir nelaimėliui kaip aš buvo skirta išgyventi tokias emocijas, yra nuostabus jausmas. Ir tai dėl visų jūsų aplink. Klausydamasis jūsų žodžių pradėjau jausti, kad viskas eisis gerai. Tai suteikė man savikliovos tęsti gyvenimą, kuris dažnai būna ne toks, kokį aš, romantikas, įsivaizduoju. Klausydamasis jūsų maldų ir padrąsinimų, jaučiu sugebėjęs truputį suaugti. Atkaklus jūsų palaikymas leido man pasikeisti. Beviltiškomis akimirkomis jūs man nurodydavot tinkamą kelią, priėjus tvirtą plytinę sieną dovanodavot narsos teikiančius žodžius, net lūkesčiams nuskraidinus link debesų pirmieji nuleisdavot mane ant žemės. Draugai, jūs atskleidėte man gyvenimo džiaugsmą. Artimieji, jūs dovanodavot palaikymą slogiame ir nepakeliamame kelio vingyje. Jūs leidot man pačiam rinktis posūkius, pačiam paspausti lemtingajį mygtuką, turėjau galimybę pats supinti paskutinę sruogą, nupiešti paskutinę liniją ir parašyti paskutinį tašką. Pastarieji keli metai atrodė kartu tokie trumpi ir greiti.. Keistas jausmas. Ačiū dėl to. Už jūsų brangius jausmus - širdingai ačiū. Ketinu savo gyvenimui atiduoti viską, ką sugebėsiu. Ir dėl to, kad jūs kartojate, jog neturiu ką prarasti bei gyvenu tik vienąkart, žinau, sugebėsiu pasiekti bet kurią viršukalnę, įveikti visas atriedančias ir stipriai bandančias mane parblokšti galingas gyvenimo jūros bangas, nes, brangieji, bičiuliai, jūs man ir dabar atiduodate po vieną savo ranką, jaučiuosi, lyg užnugaryje būtų tiek galvų, kiek neturiu pirštų ant rankų, ir niekais sugebėsiu paversti bet kurią kliūtį būtent dėl šitiek daug kojų, kurios kartu su manim bet kurį kivinklą nuspirs toli už neaprėpiamo vandenyno.

Ačiū draugai ir artimieji, bičiuliai, brangiausi žmonės, esantys šalia manęs. Tai dėl jūsų aš sugebėjau laimėti tiek daug kovų, o pasiekęs galingiausius iš priešininkų - nugalėti ir pareiti į kitą lygmenį šiame didžiai erdviame žaidime.

Su kuo nuoširdžiausiais palinkėjmais,
dėkojantis už palaikymą ir
jums bet kada pagelbėsiantis,
Andrius