Tu perskaityk mane kaip knygą,
atversdamas kasdien po naują lapą,
bandydamas suprast kas parašyta,
kas rytą tardamas man labas...
Galbūt, tau būsiu kaip romanas,
ar kupina jausmų poezijos rinktinė.
Tikiu, tau būsiu ne pirma knyga aš,
o juo labiau vienintelė ar paskutinė...
Kiekvieną lapą glostysi tu pirštais,
žvilgsniu klajodamas tarp raidžių.
Tau po dienos darbų padėsiu užsimiršti,
aš būsiu su tavim ir dienai besibaigiant...
Taip, suprantu rusiškai, tik čia visai kitaip, čia kitokia knyga, ne tokia kuria visi skaitė, greiciau tokia, kuria perskaitys vienintelis jai, bet jam ji bus ne vienintele...
Parašyta banaliai,nors kaip pradžiai-gerai. Pabaiga viską sugadina.Iš pradžių viskas būvo sklandžiai,o pabaigoje jau nesirimuoja. Galima skaityti knygą ir ją perskaityti,bet žmogaus-ne. Nors ir sako "tu esi kaip perskaityti knyga" , bet juk visi turi ir paslapčių.Žmogus nuolatos atranda savy naujų talentų,tobulėja.