Laiko nemarioj srovėj įmerksiu baltas pėdas
Be vilties, troškimo ateity išlikt
Jau nesvarbios tampa nūdieninės bėdos
Kai į amžiną kelionę greitai teks išvykt.
Aptrinto lagamino dugne sunkias mintis nugramzdinsiu
Viena po kito surikiuosiu prisiminimų trupinėlius
Visą save į visas puses išdalinsiu
Ir išskrisiu paskui pienių pūkelius....