Išleistuvės (tęsinys)

Tarp Vacio ir Ados konfliktas.  Pirmą vakarą, kai parvažiavo, Ada dar nieko nesakė, bet rytojaus dieną, valgant pusrytį, ji ilgokai patylėjusi, prašneko:
- Ar taip gražu? Tokios daugybės žmonių akivaizdoje sekioti paskui svetimą, ištekėjusią moterį... Visi žmonės kaip žmonės, o jis vienas per visas dienas kvailiojo.
- O tu visas tas dienas flirtavai su viršaičiu – atkirto Vacys.
- Taip, bet jis manęs nebučiavo.
- Nori pasakyt?... – net karšta jam pasidarė.
- Taip, taip gerai mačiau – pertraukė ji Ada. – Tu sekiojai paskui Danguolę, o aš visą laiką stebėjau tave. Buvo įdomu sužinot, kuo viskas baigsis.
- Na, ir kuo baigėsi? – susitvardė Vacys. – Rengėmės išvažiuot, atsisveikinau, padėkojau. Juk jie pakvietė mus į tą balių. Galėjai ir tu padėkot, jei būtum buvusi mandagi dama.
- Pabučiuot Klimą, ar ne?
- Būtų visai gražu iš tavo pusės. Aš už tai nė kiek nepykčiau.
- Nemaniau, kad esi toks mulkis – pyko ir toliau Ada. – Ir ko tu sieki? Ar tik nenori jos atviliot nuo Klimo? Ne ant tokio pataikei. Net jeigu ir ji būtų tau neabejinga, jis tau jos neatiduotų. Ar ne per daug rizikuoji taip besielgdamas?
- Nieko aš negalvoju ir niekuo aš nerizikuoju. Mes buvom ir liksim draugais. Jis daugiau proto turi už tave.
- Įdomu, kaip jis norės su tavim draugauti, kai sužinos, kad tu bučiuoji jo žmoną?
- Ar tik nesiruoši jam pasakyt?
- O kodėl ne? Vien dėl įdomumo, kaip sureaguos.
- Geriau jau palaikyk liežuvį už dantų. Tau geriau nežinot, kaip aš į tai sureaguosiu – pravėręs indaujos dureles įkišo ranką ir patikrino, ar ginklas vietoje.
- Grąsini. Pasirodo, ne toks jau nekaltas buvo tas bučinys, kaip pats bandai pavaizduot- šaipėsi Ada. – Bijai, kad nepasakyčiau. Ir vėl lakstai paskui sijoną...
- Nori, gali pasakyt, bet paskui nesigailėk.
- Kaip norėsiu, taip ir padarysiu, tavęs nepasiklausiu.  – jau rimtai įsižeidusi pakilo Ada. - O dabar aš savaitei, kitai išvažiuoju pas mamą. Pietus pasigamink pats. Nieko sau ir Danguolė – kraudama daiktus kelionei dar pridūrė – pakampiais trinasi su svetimais vyrais, bučiuojasi.
  Žmonai išėjus, Vacys užsivilko uniformą ir, kaip paprastai, patraukė į parduotuvę. Klimą rado jau už prekystalio.
- Sveikas, kaip jautiesi po vakarykščios? Kaip išsimiegojai? – pasisveikino jis. – Jau maniau, kad šiandien neatidarysi, patingėsi.
- Na, kaip čia pasakius. Nesinori užpykdyti pirkėjų. Jau ir taip trys dienos kaip uždaryta.
- O tai gerą tavo tėvukas padarė alų, nieko nepasakysi. Tris dienas tris naktis gėrėm, o galva šviesi. Tik burna truputį džiūsta – prisiminęs šventę kaime gyrė Vacys.
- Visi taip sako. Alų jis padaro gerą- pritarė Klimas. – O tu žinai ką – dar pasakė jis – pasėdėsim čia kokią valandėlę, kitą, tada aš uždarysiu krautuvę ir eisim į pirkią. Vakar atsivežiau bačkutę alaus, mama pridėjo užkandžių. Papietausim, išgersim, pasėdėsim. Rytoj nebus kada – turgaus diena.
- Ačiū, mielai – sutiko Vacys. – Ada išvažiavo pas motiną, aš vienas. Nereikės man pačiam virti pietus – juokėsi.
  Kai jie abu atėjo, Dangutė truputį nustebo. Ji vis dar pyko ant Vacio ir nelabai maloniai jį sutiko. Vacys pastebėjo, kaip Danguolė nuraudo. Tiesą sakant, jis ir pats buvo neramus čia eidamas. Galvojo, kaip elgsis Danguolė šiandien jį pamačiusi, tačiau dabar atgavo pasitikėjimą ir drąsiai sėdo už stalo.
- Dangute, pažiūrėk mums ko nors užkąsti. Mes atėjom išgerti alaus. Truputį džiovina burną po tiek švenčių.
  Paruošusi stalą, Danguolė skubiai pasišalino.
- O, ponia, ar nepalaikys mums draugijos? – nueinančią dar bandė kalbinti Vacys.
- Nėra kada – ir dingo už durų.
- Nekreipk dėmesio, ji tikrai labai užimta – už Danguolę atsiprašė Klimas. – Per tas dienas jai susikaupė daug darbų. Kiek kartų sakiau, kad mestų tą savo siuvyklą, geriau man padėtų prekyboje, bet kol kas dar nežada to daryti.
- Pagirtina, nenori priklausyt nuo vyro – užtarė Danguolę Vacys. - Paskutiniu metu daug kalbama apie tokias šiuolaikiškas moteris.
- Taip tai taip, bet moteriškėm ne taip lengva pasiekt savarankiškumo. Nebent kurios baigia mokslus ar išmoksta amato – samprotavo Klimas ir staiga pakeitė kalbą. – Man tėvas siūlo statyti namą čia miestelyje. Miško turim savo, tik reikia paieškoti gero sklypo. Ant uošvio hektarų nesinorėtų.
- O tas kur už miestelio parduoda? – prisiminė Vacys.
- Ten net aštuoni hektarai. Man tiek žemės nereikia. Turim savo pakankamai. Man kokį hektarą ir kur nors arčiau. Kas norės ieškoti parduotuvės kur nors laukuose, kai čia prie bažnyčios pilna žydų krauvėlių.
- O tas rėžis prie klebonijos, kur pieva užžėlęs?
- Nežinau, reikės klebono paklausti – abejojo Klimas. – Kai norėjo nupirkti bendrovė pieninei statyti, tai nepardavė. Šiaip tai čia labai tiktų. Vieta gera, sklypas nei per didelis, nei per mažas. Užtektų dideliam namui, parduotuvei, ūkiškiems pastatams, bei sandėliams pastatyti. Reikėtų sužinot, dėl ko bendrovė nenupirko. Ar dėl kainos nesutarė, ar išvis nenori parduot.
- Nueisi pas kleboną ir viską sužinosi, bet šito sklypo nepaleisk. Pigiai, brangiai – derėkis. Jei trūks, aš galėsiu paskolinti, turiu.
- Ačiū, gal ir nereikės. Tėvas sakė „ieškok sklypo miestelyje, aš nupirksiu“.
- Tai čia tau, brolau, visai gerai klojasi. Pasistatysi namą, išeisi nuo uošvių ir būsi pats sau šeimininkas. Galėsi plėst prekybą. Čia jums tikrai jau per ankšta – draugiškai ir dalykiškai šnekėjosi Klimas ir Vacys gurkšnodami alų.
- O pieninę jau stato už upės – prisiminė Vacys – gal ir neblogą dalyką sugalvojo.
- Nežinau, kvietė ir mane viršaitis prisidėti, bet po teisybei aš truputį bijau. Geriau tuos pinigus panaudot prekybai. Šis reikalas jau patikrintas. Kiek čia esu įdėjęs, neapsigavau, o ten dar nežinia kaip bus. Daug norėsi – mažai turėsi.
  Vyrai dar ilgokai pasėdėjo. Klimas, per praėjusias dienas kaime išvargęs, mėgavosi poilsiu, o Vaciui tiesiog nebuvo kur skubėti. Namuose vis tiek nieko nėra, o be to jis dar labai norėjo pamatyti Danguolę. Ji nepasirodė ir Vacys nusivylęs pakilo išeiti.
- Tai aš jau ir eisiu. Ačiū tau už alų. Tik tiek ir tetrūko visai atsigaivint. Rytoj abu turėsim darbo – tau turgaus diena, o aš važiuoju į miestą. Viršininkas kviečia. Gal ko nors tau parvežti?
- Neseniai buvau, viskuo apsirūpinau. Ačiū, nieko nereikia. – padėkojo Klimas ir, pakilęs nuo kėdės, pasirąžė. – Ak tie baliai... Geras dalykas, bet dažnai nenorėčiau. Beje, per tą tėvo ligą, mano vardinės nuplaukė. Dabar jau kitais metais švęsime, jeigu vėl kas nors nepamaišys.
(B. d)