Ir miestą jau užmigdė tamsa.
Graži, bauginančiai šalta.
Ji sėlino, mąstė, ieškojo
Kažko ji ieškojo tamsoj
Beprasmėj, šaltoj-miesto tamsoj...
Jos skardų, bet tylų juoką
Girdėjau tik aš
O gal dar kažkas? O gal dar kažkas?
Tada supratau, ji ieško manęs
Ir ji jau arti,
Kvėpuoja į kaklą,
Išmeta raktą,
uždaro duris,
Užmigdo šunis.
Ir ji jau šalia,
Liečia mane...
Bėgti nėra kur
Baimė užvaldo mane...
O paskui raminanti tyla.
Ir viskas tuo baigęs,
Manęs nebėra,
Išblėsta beprasmė tyla.
Žinai šie eiliai yra gan seni (poros metų kažkur senumo),tagi pirmiau metu čia juos,o vėliau įdėsiu ir naujų,kad ir apie metų laikus ar tuos spaudžiančius batelius. Jei žinoma tamstai nuo to pagerės. Ir gana čia vaidint intelektualus ;D
Hmm... permečiau visus Tamstos eiliukus - visi apie tą patį ir visi nieko nepasakantys. Jei manai, kad vien pasirinkta mirties ir savižudybės tema daro kūrinį įdomų, tai turiu nuvilti. Galima labai įdomiai parašyti ir apie bulvių ravėjimą, o kitam ir apie Trojos karą šnipštas gaunas. O jei gu rašai taip šviežių išgyvenimų verčiama... na bičas paliko, mama kabinėjas, bateliai spaudžia , tai patarčiau leisti tiems išgyvenimams kiek susigulėti ir subręsti - gal tada ir aprašyti pavyks įdomiau.